G.Balutytė buvo viena pirmųjų, kuri ėmė garsiai kalbėti apie smurtą prieš moteris bei savo asmeninę patirtį. Būtent asmeninė patirtis bei išgyvenimai ir paskatino Giedrę netylėti ir savo pavyzdžiu pagelbėti kitoms smurtą išgyvenančioms Lietuvos moterims.
G.Balutytė surengė ne vieną socialinę akciją prieš smurtą prieš moteris, taip pat ir smurtą patiriančių moterų vaikams. Savo kolegų menininkų, žinomų žmonių palaikoma garsiai kalbėjo apie Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo reikalingumą ir vienos akcijos metu surinko net 2000 vilniečių parašų šiam įstatymui paremti. Prieš dvejus moteris inicijavo viešą socialinę akciją, skirtą užkirsti kelią smurtui prieš moteris – plačiai nuskambėjusią fotografijų parodą „Moterys prieš smurtą“.
O šiandien, praėjus dviem metams nuo to laiko, kai Lietuvoje pagaliau įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, G.Balutytė džiaugiasi kitų moterų drąsa bei daugelio žinomų žmonių, moterų viešu kalbėjimu bei didesniu žiniasklaidos susidomėjimu šia skaudžia problema. „Vadinasi, padaryta pradžia, ir mano pasiryžimas netylėti tada, prieš kelerius metus, vis dėlto davė kažkokį rezultatą!“ – sako G.Balutytė.
Moteris pabrėžia, kad Lietuva buvo paskutinė Europos Sąjungos valstybė, priėmusi tokį įstatymą. „Jei kas žino, Lietuvoje šio įstatymo negalėjo priimti net septynerius metus, kilo daugybė sunkumų, diskusijų, prieštaravimų... Galbūt kažkieno baimių...“ – dabar atsimena G.Balutytė, Seimo narės Onos Valiukevičiūtės, vienos pagrindinių šio įstatymo iniciatorių, dukra.
Kaip smurto šeimoje paveikslą pakeitė šis įstatymas? „Smurtą patiriančios moterys dabar jau gali skambinti į policiją ir tikėtis realios pagalbos, ko nebuvo nesant šiam įstatymui. Lengviau ir dėl to, kad įstatymas leidžia iš karto policijai bent 48 valandoms atkirsti smurtautoją nuo aukos bei pradėti ikiteisminį tyrimą. Anksčiau tai buvo neįmanoma ir neįteisinta įstatymu, todėl policija atvažiuodavo, paimdavo pareiškimą ir išvažiuodavo, o moteris likdavo smurtautojo valioje ir terorizme“, – kalba G.Balutytė.
Ji kategoriškai atmeta kalbas, kad priėmus šį įstatymą kai kurioms moterims kaip tik gali būti sunkiau ieškoti pagalbos. Galėtų atrodyti, jog viskas tampa labai vieša: atvykus policijai išsivežti smurtaujančio vyro, tai matys ir apie tai kalbės visi kaimynai ar sužinos artima aplinka. „Turi būti gėda tam, kas kelia ranką ir kam yra kviečiama policija, o ne aukai!“ – griežtai atkerta smurtui pasipriešinusi G.Balutytė.
Garsi moteris nelinkusi viešai kalbėti apie konkrečius smurto atvejus, taip pat ir apie plačiai nuskambėjusį dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus ir jo žmonos Monikos konfliktą. Tačiau G.Balutytė pabrėžia: smurtas nesirenka socialinio sluoksnio. „Pagal statistiką smurtas – tiek fizinis, tiek psichologinis už uždarų durų vyksta ir labai išsilavinusiose, viešumoje puikiai atrodančiose šeimose. Galbūt labiau girdime apie fizinį smurtą asocialiose, menkiau išsilavinusiose, kaimo šeimose. Tačiau kitoje pusėje – baisus psichologinis, taip pat ir fizinis smurtas vyrų, kurie turi, pavyzdžiui, du aukštuosius išsilavinimus, eina aukštas pareigas“, – tik vieną iš smurtautojo portretų piešia G.Balutytė.
Garsi moteris ir pati nepaliauja būti patarėja ir atrama smurto aukoms. Ji kartais net nespėja atsakinėti į laiškus, kurių sulaukia socialiniame tinkle „Facebook“. Smurto aukos jos teiraujasi, kaip pasipriešinti agresoriui, kur ir kaip ieškoti pagalbos.
„Toms moterims ne visada reikia paguodos ir gailesčio. Dažnai tenka kalbėti griežtu, rimtu tonu, kad auka atsimerktų, susivoktų situacijoje ir sugebėtų drąsiai ir ryžtingai pakelti galvą, kaip tai kažkada padariau aš. Smurtą patiriančioms ar patyrusioms moterims ne visada reikia paguodos. Reikia savo pavyzdžiu, konkrečiais patarimais, kur kreiptis, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, padėti nustoti savęs gailėtis ir paskatinti garsiai pirmiausia sau pasakyti: stop, daugiau to nekentėsiu!" – tvirtina moteris.
G.Balutytė gauna nemažai laiškų ir iš besilaukiančių moterų, patiriančių psichologinį ir fizinį smurtą šeimoje. Šioms moterims ji skuba padėti pirmiausia. „Toms moterims, kurios laukiasi ir yra pažeidžiamos emociškai, kurių namuose yra vaikų, visada sakau: „Jeigu negalite to padaryti dėl savęs, tiesiog privalote tai padaryti dėl vaikų – pasakyti smurtui NE, ieškoti pagalbos, atsitiesti ir pradėti šviesų gyvenimą su vaikais be smurto. Todėl, kad gėda turi būti tik tam, kuris skriaudžia!“ – pasipriešinti smurtui moteris drąsina G.Balutytė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
