Vaikas nėra kažkoks daiktas, kurį lengva ranka būtų galima išmesti. Tai gyvybė, asmenybė, stebuklas. Nesvarbu ar tas moters viduje augantis žmogutis dar tėra tik kruopelytės dydžio, ar jau akivaizdžiai spardosi. Tai - vis tiek gyvas sutvėrimas, kuris jau turi lytį, jau auga ir vystosi. Sakyti, kad kol vaikas yra moters įsčiose, jis nėra vaikas ir jį galima pašalinti iš moters netraktuojant to kaip žmogžudystės yra taip šlykštu, taip šventvagiška ir taip nedovanotina, kad aš tikriausiai niekada nesuprasiu kaip šitaip kalbantys žmonės neprieina prie išvados, kad galima net ir gimusį kūdikį nužudyti ir netraktuoti to kaip žmogžudystės. O juk esmė būtų lygiai tokia pati - būtų nužudomas padarėlis, kuris be savo mamos ar aplinkinių pagalbos neišgyventų. Žmogutis, kuris dar nemoka nei kalbėti, nei vaikščioti, nei pats susirasti maisto ir t.t.
Tokia pati man nesuprantama mintis, kurią dažnai girdžiu: moters pasirinkimo laisvė, teisė daryti su savo kūnu ką ji tik nori. Skamba gal ir gražiai, tačiau ar ne per toli nueita su visomis tomis teisėmis ir laisvėmis? Aš suprantu, jog moteris privalo turėti teisę į savo kūną, privalo turėti pasirinkimo laisvę, tačiau nejau tokių minčių šalininkai nepastebi, jog maišo tiesiog moters kūną ir pasirinkimą su visai kitu dalyku - antra gyvybe?
Nesvarbu, jog tas moters viduje augantis vaikas yra būtent jos kūne. Tai jau vis tiek yra kitas žmogus, kuris kažkada irgi aiškins apie savo teises ir laisves, tačiau dabar, deja, to išrėkti negali, nes dar yra per mažas. Čia, manau, taikli ta daug kur girdima mintis, jog už abortus, kaip tyčia, pasisako tik tie, kurie jau yra gimę... Moters pasirinkimo bei darymo su savo kūnu ką nori laisvė neturi peržengti tos ribos, kur jau kalbama ne tik apie ją pačią, bet ir apie kitą žmogų, kuris netgi negali savęs apginti. Kokia čia moters laisvė, jeigu ji tiesiog įteisina žudymą?
Mano nuomone, net aiškinimai, jog tai tėra tik moters reikalas yra klaidingi. Gyvybė atsiranda ne tik dėl moters, bet ir dėl vyro. Tai - dviejų žmonių meilės (ar aistros, nesusipratimo ir pan. - priklausomai nuo situacijos) vaisius ir abu žmonės yra vienodai atsakingi už pradėtą gyvybę. Kad vyrai dažnai pabėga, neprisiima atsakomybės ir t.t. jau kita kalba ir jų anaiptol neteisinu.
Tačiau, mano akimis žiūrint, abortas niekaip nepadeda moteriai. Atvirkščiai - tai yra ne tik naujos gyvybės nužudymas, bet ir savęs, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, žalojimas. Jei kam abortai iš tiesų ir yra naudingi, tai tik nuo atsakomybės bėgančiam vyrui, bet ne augančiam vaikui ar nėščiai moteriai. Aš netgi tikiu, jog daugybės abortų būtų išvengta, jeigu paliktos moterys gautų tinkamą psichologinę pagalbą, o ne joms iš karto į galvas būtų brukama nuomonė, jog abortas yra paprastas, visiškai nekaltas dalykėlis - tarsi kokia apendicito operacija. Abortas neanuliuoja nėštumo, jis moterį padaro mirusio vaiko motina, dėl kurio mirties kalta yra pati moteris. O tikriausiai visada prisiminsiu kažkieno man pasakytus žodžius, jog pats baisiausias skausmas yra tuomet, kai tėvai laidoja savo vaikus...
Dar pastebėjau, jog daugelis aborto šalininkų baisiausiai piktinasi, kuomet prieš abortus pasisako vyrai arba moterys / vyrai, kurie dar neturi vaikų. Bet palaukite, o nejaugi tik jau turint vaikų galima suvokti, jog abortas nėra jau toks geras ir nekaltas dalykas? Ir nejaugi vyrams negalima apie tai kalbėti jau vien todėl, kad ne jie išnešioja vaikus? Kodėl taip norima į atskiras barikadų puses numesti skirtingų lyčių atstovus?
Taip, vyras ir moteris yra skirtingi, tačiau jie yra lygiaverčiai ir papildo vienas kitą. Tas pats ir su naujos gyvybės pradėjimu - nei moteris susilauktų vaiko be vyro, nei vyras susilauktų vaiko be moters. Tam tiesiog būtinas abiejų lyčių susijungimas. Tad aiškinti, jog tas pradėtas vaikas tėra tik moters ir, kas kvailiausia, tik jos kūno reikalas yra visiškai nelogiška. Tad ir drausti vyrams pasisakyti prieš abortus yra visiškai nelogiška.
Aš asmeniškai neturiu vaikų, nesu nėščia ir niekuomet nesu pasidariusi aborto. Pagal daugumą aborto šalininkų, aš taip pat neturiu teisės kalbėti šia tema. Bet kodėl? Nes aš nieko nenužudžiau? Man nereikia pasidaryti aborto, jog suprasčiau, kad tai anaiptol nėra kažkokia nuostabi, išlaisvinanti ir niekam nekenkianti išeitis. Nes aš dar nieko nepagimdžiau? Man nereikia pajusti visų motiniškų laimių ar sunkumų, jog suprasčiau, kad ne visada bus lengva turint vaiką ir tai yra įsipareigojimas visam likusiam gyvenimui. Tad kodėl už abortus gali pasisakyti visokio plauko asmenys (nuo garsenybių, pasidariusių n abortų ir nematančių tame nieko blogo iki nesubrendusių vyrų), o štai prieš abortus, neva, turi teisę kalbėti tik maža saujelė žmonių?
Nežinau, galbūt mane auklėjo kitaip nei daugumą mano amžiaus ar jaunesnių/vyresnių žmonių, tačiau man tikrai yra skaudu, kuomet apie pradėtą gyvybę kalbama kaip apie kažkokį negyvą daiktą, bejausmį, nereikalingą, dar neturintį ateities ir neva esantį tik kaip kokį svetimkūnį moters viduje. Man skaudu, kad tokiems žmonėms tėvai dar vaikystėje neįskiepijo meilės artimui, sugebėjimo prisiimti atsakomybę už visas savo klaidas ir paslydimus bei neparodė, jog reikia gerbti bet kokią gyvybę - nesvarbu ar tai senas, jau nusikalbantis ir savimi pasirūpinti nebegalintis žmogus, ar tai nekaltas kūdikėlis, ar tai ligotas vaikas ir pan.
Aš neteigiu, jog paauglė ar visiškai neplanuotai nėščia tapusi moteris turėtų į tai reaguoti visiškai šaltai. Aš puikiai suprantu, jog tokios moterys būna pasimetusios, įskaudintos, jaučia didelę baimę ir panašiai. Tačiau tokioms moterims reikia suteikti psichologinę pagalbą, o ne iš karto pradėti aiškinti, jog jos gali tiesiog pasidaryti abortą ir problemos nebebus. Dėl tos pačios priežasties mane piktina ir tokie tekstai, kaip kad jau aukščiau minėtas apie merginą, kuri visą laiką nekentė savo vaiko.
Ji pateikia save kaip auką, mato kaltę tik kituose žmonėse, o ne savyje ir nesijaučia kalta, jog visam gyvenimui sužalojo vaiką. Nesvarbu, ar ši istorija tikra, ar tiesiog išgalvota abortistų propaganda, tačiau bet kuriuo atveju, tai yra šlykštus tekstas, teparodantis, kokių beširdžių gali būti žmonių.
Moteris net dabar, kuomet turėtų jau būti suaugusi, teigia, jog dėl to, kad ji nekenčia savo vaiko, kaltas tik ją palikęs ir vaiką "užstatęs" vaikinas bei mama, kuri neleido daryti aborto. Tačiau kur buvo merginos protas, kuomet skėtė kojas tam vaikinui? Ir ne tik, kad skėtė, bet dar ir nesinaudojo jokiomis apsaugomis. Atsiprašau, tačiau paaiškinimai, kad paauglystėje siaučia hormonų audros ar "mama neturėjo laiko paaiškinti, kas yra prezervatyvai", yra iš piršto laužtos nesąmonės.
Pirma, kad ir kaip paauglystėje siaustų hormonai, juos galima suvaldyti, galima įjungti protą ir galima nepridaryti nesąmonių vien todėl, kad kažkoks jaunikaitis porą kartų mirktelėjo paauglės pusėn. Jei jau tie hormonai būtų tokie nevaldomi, visi paaugliai prisidarytų po kelis vaikus dar paauglystėje, tačiau juk to nėra. Antra, visiškai nesvarbu ką pasakojo ar nepasakojo mama / tėtis apie seksą ir apsaugą jo metu.
Penkiolikos metų žmogus jau tikrai puikiai pats turėtų suvokti, kaip atsiranda vaikai, kas yra prezervatyvai ir t.t. Tokius dalykus, bent mano laikais, žinojo net pradinukai, tad ką kalbėti apie devintokę-dešimtokę? O jeigu ji nieko dar apie tai neišmanė, nereikėjo ir pradėti lytinį gyvenimą, nes akivaizdu, kad dar nebuvo tam pasirengusi ir pakankamai subrendusi.
Iš tiesų net ne tėvų pasakojimai kam skirtos "gumytės" gelbėja nuo tokių atvejų. Čia jau gelbėja pačios paauglės protas, supratimas ką, kaip, kur ir kada daryti ir t.t. Taigi, mamą šiuo atveju kaltinti yra netikslinga.
O toliau - vien šlykštus pasakojimas, kaip ji to vaiko visą gyvenimą nekentė, jautė gėdą, slėpė jį ir t.t. Iš tiesų man net nesuvokiama kaip, net jau būnant neva akivaizdžiai suaugusiai pagal metus, galima jausti gėdą, kad turi vaiką, nesuvokti, jog kažkas negerai su pačia savimi, jei norisi, kad tas vaikas vieną dieną negrįžtų ir t.t.
Tas studijų laikų noras slėpti vaiką nuo kursiokių tik parodo, kad ši mergina užaugo tik metais, bet ne savo vidumi. Ji taip ir įstrigo kažkur vaikystėje ar paauglystėje ir ten gyvena iki šių dienų. Ir gaila man ne tos moters, kuri pateikia save kaip auką, o to vaiko, kuris buvo sužalotas visam gyvenimui. Buvo sužalotas būtent šios moters, kuri visą gyvenimą jo nekentė ir net nesistengė to pakeisti. O juk buvo galima imtis visko - nuo savo pastangų iki psichologo pagalbos, ar, blogiausiu atveju, leidimo vaiką įsivaikinti tiems, kurie tikrai tą vargšelį mylėtų...
Abortas - ne išeitis. Tačiau ir vaiko žalojimas visą jo varganą gyvenimą neturi būti pateikiamas kaip tiesiog aborto draudimo pasekmė. Čia kaltas tik toks motinos vardo nevertas padaras.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
