Kodėl žindymas šiandien tampa keistenybe, kiekvienam iš mūsų reikėtų klausti ne tik savęs, bet ir šiek tiek atsigręžti į istoriją. Dokumentiniame filme „Ūcia lylia“ apie vaikų ugdymo tradicijas Lietuvoje pasakojama, jog moterys vaikus žindydavo, tačiau prisidengusios, nes krūtis tiesiog buvo šventa vieta.
Kiek vėliau – sovietmečiu – žindymas beveik išnyko dėl politikos „mamai trūksta pieno“. Kaip veikė ši politika, daug nepasakosiu, bet paminėsiu, kodėl verta apie šį laikotarpį pagalvoti. Šiandien daugelis pagyvenusių ir burbančių tetų yra subrendusios būtent sovietmečiu. Jos užaugino savo vaikus su tuometinėmis nuostatomis ir iš savo vaikų, auginančių anūkus, patirties, jau spėjo suprasti, jog tai, kas sovietmečiu buvo pasakojama apie žindymą, nė velnio ne tiesa.
Vienos, žinodamos, kad galėjo žindyti savo vaikus, liūdi, kitos tiesiog priima šį faktą, dar vienos pyksta ant visų, kurios šiandien drįsta žindyti viešai, nes jos pačios kažkada to negalėjo daryti, o norėjo. Galbūt į tokias moteriškes ir nederėtų kreipti dėmesio, tačiau jos nemažą savo nusistatymų bagažą yra perdavusios dukroms.
Dėl to šiandien turime mamų, kurios su jau paaugusiais vaikais nešneka apie tai ir išvis nemato reikalo apie tokius dalykus kalbėti. Būtent toks nutylėjimas ir opių temų slėpimas „po antklode“ lėmė tai, kad turime labai aršią visuomenę, kurios nemaža dalis (beje, moterų) baisiausiai putoja it šnypščiančios tabletės vandeny, pamačiusios viešai žindomą kūdikį. Vyrai (sprendžiant pagal nemažą dalį komentarų) žindymą laiko normaliu reiškiniu.
Į visuomenę žindymas sugrįžo paskutinį XX a. dešimtmetį, kai atsirado mokslinių tyrimų, paneigiančių politiką „mamai trūksta pieno“ ir kai pačios mamos ėmė ir žindė, nepaisant nusistovėjusios tvarkos. Žindymo skatinimas pirmiausia grįžo į gimdymo namus, be to, mamos nusprendė nesislėpti tarp keturių sienų pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus. Tačiau ar nuo sovietmečio pasikeitė visuomenė?
Taip. Visuomenė pasikeitė, tik ne į tą pusę, į kurią daugelis norėtų. Dingę tabu ant pjedestalo iškėlė jauno žmogaus (ypač moters) seksualumą, prie kurio nekaltam kūdikiui vietos nebeliko. Krūtys tapo sekso objektu, įvairios įžymybės, apsirengusios kaip iš pasakos „nei nuoga, nei apsirengusi“, – norma, o mes patys sugebame viską subanalinti iki to vieno dalyko, iš kurio patyliukais kikena pradinukai.
Šeima tapo vienu iš paskutiniu punktų „reikia padaryti“ sąraše ir daugelis šeimą kuria tik dėl to, kad galėtų uždėti varnelę „padaryta“ ar pasipuikuoti prieš aplinkinius gražiomis fotografijomis iš vestuvių ar krikštynų. Vien mintis, kad nėštumas yra nepageidaujamas sekso padarinys, duoda gero peno pamąstymams pamatinių žmogaus vertybių tema. Matyt, dėl to mamos sūnums nebegali paaiškinti, kad krūtys skirtos kūdikiui, o ne vyrui vilioti, o dukroms pasąmoningai perduoda dogmą „būk graži, seksuali ir kartais dar protinga“, nes pačios mamos nori būti arba yra seksualios ir gražios, bet ne visada protingos.
Žindymas yra dar vienas puikus pavyzdys, iliustruojantis, kad negalintis savo nuomonės išreikšti kūdikis yra patogus plūdurėlis pratryškusioje žmogaus teisių jūroje.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kai kalbame apie vaiko sveikatą ir gerovę, tuomet galima ir tėvystės teises atimti iš tėvų, nesutinkančių skiepyti savo vaiko, motyvuojant vaiko teise į sveikatą ir jos priežiūrą, o neskiepytiems vaikams duris į darželius užtrenkti.
Abortas yra moters teisė į kūną, tačiau nelieka vaiko teisės į gyvybę.
Kai kalbame apie žindymą viešoje vietoje, pamirštame ir vaiko teisę į alkio malšinimą ir mamos diskriminaciją, siūlome žindančioms mamoms arba sėdėti namuose, arba slėptis po pernykščiais lapais vos kūdikiui praalkus arba jį maitinti šlapimu prasmirdusiame tualete.
Jei žindymo susiejimas su vaikų skiepijimu atrodo nesąmonė, tai pasakysiu tik tiek, kad motinos piene yra antikūnų nuo tam tikrų užkrečiamų ligų ir žindydama savo kūdikį ji natūraliai stiprina jo imunitetą. Dar reikšmingesnis dalykas, kad kiekviena mama perduoda unikalų antikūnų rinkinį savo kūdikiui, ir tai priklauso nuo ligų, kuriomis sirgo pati mama.
Nežinau, ką mąsto tie piliečiai, kurie siūlo mamoms neiti į viešumą. Ar jie irgi neina ir nevalgo viešai? Drįsčiau teigti, kad viešas alkio malšinimas yra netgi vienas iš gero gyvenimo rodiklių.
Ar tikrai prieš žindant kūdikį reikia atsiklausti aplinkinių? Asmeniškai manęs dar nė sykį joks nepažįstamasis neatsiklausė, ar nieko tokio, jei šalia užsidegs cigaretę, nors nuo jų dūmų galiu turėti neblogą galvos skausmą kelioms paroms. Lygiai taip pat niekas neklausia, ar nieko tokio, jei keiksis prie mano vaikų, kuriems paskui turėsiu aiškinti apie tų necenzūrinių žodžių vartojimą.
O žindymas nėra joks žalingas įprotis. Priešingai, jei tik moteris nėra pertekusi pavydu ir pykčiu žindančiai mamai, tai savo vaikui gali paaiškinti, kad natūralus kūdikio maitinimas krūtimi yra geriausia, ką mama gali duoti savo vaikučiui. Taigi ar tikrai reikia aplinkinių atsiklausti?
Reikėtų paminėti ir dar vieną alternatyvą – prisidengimą. Nors istorijoje yra pavyzdžių, kai moterys žindė prisidengusios, tačiau šiandieninės naujovės – žindymo skraistės – asmeniškai man nėra prie širdies, nes neretai tai tampa ne maskuojančia, o atvirkščiai – dėmesį pritraukiančia priemone.
Pavyzdžiui: vieša vieta, mama ateina su verkiančiu vaiku ir nori jį pamaitinti. Vien jau verkiantis vaikas atkreipia net nenorinčių to matyti dėmesį, o kur dar graži skraistė, kartais savo koloritu išsiskirianti iš aplinkos ir krintanti būtent ant tos vietos, o po ja besimakaluojantis alkanas ir raudantis kūdikis? Galiu lažintis, kad toks spektaklis patrauks tikrai daugiau dėmesio ir užtruks gerokai ilgiau, nei paprastas žindymas be skraistės. Jau nešneku apie tai, koks svarbus yra žindymo metu vaiko ir mamos akių kontaktas.
Nepaminėjau tų, kurios nemėgsta žindyti viešai ir kartais tai daro, nors nesijaučia gerai. Būtent tokioms mamoms belieka garsieji tualetai ar kitos šviesos ir pašalinių akių nematančios kertelės. Dar žiemą startavusi socialinė akcija „Žindymui palankių erdvių kūrimas“ liko neišgirsta arba nesulaukė deramo dėmesio. Akcijos metu viešųjų erdvių savininkai buvo kviečiami savo nuosavybę paversti žindymui palankiomis erdvėmis, tai išreiškiama užsiklijuojant specialų akcijos lipduką ant durų, langų ar kitų aiškiai matomų vietų.
Kol kas Vilniuje tokį lipduką mačiau tik klinikoje „Sveika pradžia“ ir buvusiame „Prieraišiosios tėvystės centre“, o normalų žindymo kambarį, be šlapimu dvokiančio tualeto šalia, teko matyti tik Gedimino pr. 9 esančiame prekybos centre ir IKEA.
Kol kas vienintelė alternatyva, kad, neduokdie, į akis nekristų maitinanti mama, yra patogi jos apranga. Nebūtinai brangi, bet galinti pridengti – su sagutėmis, užtrauktuku ar tiesiog maitinimui krūtimi patogesne iškirpte.
Galbūt tai, kad kažkas paburnojo dėl viešai žindančios mamos, nieko tokio. Tačiau daugeliui abejojančių, ar kurti šeimą, pridėjo dar vieną argumentą, kodėl jos nereikėtų kurti.
Būdama dviejų vaikų mama jau seniai nustojau rūpintis, ką apie mane pagalvos kiti, o vietoj to rūpinuosi savo vaikų gerove ir teise į alkio malšinimą ar teise būti sausu užpakaliu čia ir dabar. Nes mes, išprusę suaugėliai, mėgstame būti sotūs, sausi ir laimingi dabar, todėl dažniausiai į žmonių nepasitenkinimą dėl vaikų nešiojimo, žindymo ar vystymo viešoje erdvėje atsakau vien žvilgsniu.
Tačiau labiau susirūpinimą kelia tai, ką ir kaip perduosiu savo vaikams, ir kaip jie tai priims bei vertins. Ar mamos, nesukaustytos kompleksų ir stereotipų, nebus išsišokėlės savo dukrų, dukterėčių ir krikštadukrų akyse?
Mes, civilizuotos šalies gyventojai, grožimės Mikelandželo nulipdytomis Dovydo sėklidėmis ar ultramoderniais kanalizacijos vamzdžiais Neries pakrantėje, tačiau kažkodėl nudelbiame akis nuo žindančios Rubenso Madonnos. Keldami neįprastai aukštus reikalavimus vieni kitiems ir trokšdami būti homo universalis, pamiršome, kad esame žmonės ir dar turėtume jausti ir žmogiškumą. Bent jau tam bejėgiui alkanam kūdikėliui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
