Šeštadienį lėkdamas Kauno kryptimi nusprendžiau sustoti prie automatinės degalinės, nes esu nuolatinis klientas ir turiu nuolaidų kortelę. Vieta laisva, sustoju prie pistoleto. Išlipu ir pamatau į aikštelę atbirbiantį motorolerį. Na, pagalvojau, juk ir motopirdei reikia lašo kito degalų. Balne sėdi apšepęs vyras nudrengtais marškinėliais. Sustoja netoliese.
Aš įkišu nuolaidų kortelę į aparatą. Paskui įstumiu ir paprastą mokėjimo kortelę. Tuo metu prie manęs prieina rusiškai kalbantis žmogus ir klausia kelio į Gariūnus, nes, anot jo, visureigyje sugedo navigacinė sistema. Kadangi man reikia sumokėti už degalus, palieku paklydėlį aiškintis su motorolerio vairuotoju.
„Mandagesnis ir nuovokesnis vairuotojas galėjo palaukti, kol atliksiu operaciją“, – pasvarstau.
Kai dyzelinas jau teka į mano „Audi“ baką, išgirstu dar vieną klausimą. Šį kartą į mane kreipiasi motorolerio vairuotojas: „Klausyk, man labai reikia. Pagelbėk. Mums dyzelinas baigėsi, pinigų nebeturime. Nors porą litriukų įpilk.“ Jis rodo didelį, gal 25 litrų plastmasinį kanistrą.
Pasijuntu lyg kočėlu į kaktą gavęs. Tačiau išlieku mandagus. Paaiškinu, kad esu tokių kaip jis sutikęs jau anksčiau, todėl netikiu jo pasakojimu ir prašymo neišpildysiu. Nusisuku. Tada jis pavažiuoja šalin ir jau prašo kito vairuotojo „dyzeliuko“.
Įlipęs į automobilį dar pasvarstau: štai kokia nauja elgetų rūšis. Su motoroleriu, su talpykla degalams ir pasakojimu apie bėdą. Sunkiai suvedu galus, kaip kelyje pasibaigus degalams žmogus staiga išsitraukia iš bagažinės motorolerį, kanistrą ir – pirmyn į degalinę.
Prisiminiau panašų veikėją prie vieno prekybos centro aikštelėje Šiaurės miestelyje. Mačiau jį bent porą kartų. Vyriškis dievagojosi aiškindamas, kaip baigėsi degalai, ir jis su vaiku negali pasiekti namų. Pinigų – vėlgi, stebuklas – šis žmogus neturi. Vieną kartą tokiu pasakojimu gal ir galima patikėti, bet kai tokia „bėda“ vyrą su vaiku ištinka kas savaitę...
„Nesu narkomanas, tik iš Alytaus pataisos namų ką tik paleistas, neturiu pinigų nei pasui pasigaminti, nei valgiui nusipirkti, galiu parodyti rankas, jos tikrai sveikos – adatų nesubadytos“, – tokios tat dainelės. Po aštunto karto net gerąjį samarietį supykintų.
Užvedžiau variklį ir dar kartą pažvelgiau į degalinėje birbiantį motorolerį. Baltoje plastmasinėje talpykloje jau teliūskavo keli litrai degalų. Vairuotojas patenkintas pasuko į gatvę ir nuzvimbė tolyn.