Bet šįkart ne apie tai. Norėjau papasakoti, ką pamačiau vieną vakarą vesdamasi savo vaiką iš darželio. Nors mes lyg ir žinome, kad taip būna, bet kraupus vaizdas man iki šiol stovi akyse.
Tas namas, apie kurį čia rašau, yra pakeliui į vaikų darželį. Niekada nepastebėjau, kad ten degtų šviesa, niekada kai šalta iš kamino nerūksta dūmai, languose trūksta stiklų. Tik durys kartais būna praviros, o prie jų vis atsiranda kažkokių aptriušusių sofų, fotelių, stiklainių, puodų. Tai man leido spręsti, kad kažkas čia gyvena.
Dar vieną kartą praeidama pastebėjau, kaip du vietiniai girtuokliai – moteris ir vyras – ginčijosi, kuriam belstis į tas duris.
Vieną rytą pamačiau ir gyventoją – visiškai prasigėrusią, pamėlusią moterį. Ji, panašu, dar laiko ir katę.
Ir vieną vakarą pirmą kartą pamačiau tas duris plačiai atlapotas. Iškart už jų stovi stalas. Prie to stalo – šeimininkė ir jos svečias. Abu svyruoja, knapsi.
Ir kaip tik man einant pro šalį tas vyras tik užsimojo ir šnai tai moteriai kumščiu į galvą, ta plumt ir nudribo po tuo stalu. Aš net sustojau. Po kelių sekundžių ji išsikepurnėjo iš po to stalo, vėl atsisėdo šalia ir toliau lyg niekur nieko jiedu svyruoja ir knapsi.
Man taip negera, tiesiog šlykštu širdy pasidarė. Tai visiškas dugnas. Vėliau bandžiau įsivaizduoti, kokia ta moteris buvo dar mergaitė, ateitis priešaky, jaunatviškos svajonės, viltys. Ir va, štai tau gyvenimas. Be šviesos, šilumos, su kažkokiais prašalaičiais. Be jokių vilčių išsikapstyti.
Žinau, pasmerksit mane, kad nepaskambinau policijai ir nepranešiau apie smurtą. Bet ir tada stovėdama galvojau – na ir kas iš to? Aš paskambinsiu, atvažiuos, o tie du net neprisimins, kas buvo arba jau seniai miegos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
