R. Žilinskas – atvirai apie kelią į savižudybę ir likimo malonę

Ar kas nors iš mano aplinkos žmonių nusižudė? Ne. Visiems užteko arba atkaklumo bukai daužyti galva į sieną, kol ši subyrėdavo, arba proto pasukti kitu keliu. Gal net proto neprireikdavo – pakakdavo nusivylimo bergždžiomis pastangomis. Viską mesti ir išnykti irgi yra savižudybės forma, savižudybės nenutraukiant gyvybės. Vėliau paaiškinsiu.

Daugiau nuotraukų (1)

Rokas Žilinskas

Sep 15, 2014, 10:57 PM, atnaujinta Feb 2, 2018, 12:15 PM

Savo paauglystės audrų metu, žinoma, esu galvojęs apie savižudybę. O kas nėra? Apie raudančius tėvus, sukrėstus mokytojus ir klasės draugus, atsitokėjusius skriaudikus ar visa jauna širdimi pamiltuosius, supratusius ko neteko; minias prie mano karsto, jūras gėlių ir ašarų...

Tačiau atsidurti uždarytas karste po žeme bijojau labiau, negu troškau pamatyti viso to padarinius, todėl mieliau kurdavau keršto planus, susijusius su telekineze: mano valia kylančias baisingas audras su liūtimis ir perkūnijomis, viską (įskaitant ir tą vienintelį mano skriaudėją) niokojančius žemės drebėjimus bei gaisrus, tarsi po branduolinio sprogimo.

Reikia pripažinti, kad įsišėlusi vaizduotė apramindavo nuoskaudas ir pati aprimdavo įsivaizdavus, jog bus daug nekaltų aukų – kažkieno mamų, sūnų ir draugų. Puikiai žinojau, kaip atrodys pasaulis po branduolinio sprogimo, mat slapčia perskaičiau iš senelių bibliotekos nugvelbtą Tojofumio Oguros knygą „Su žmonos lavonu“ apie vyro išgyvenimus po atominės bombos sprogimo Hirošimoje.

Galiausiai viską pamiršdavau – ir nuoskaudas, ir keršto planus – kai atsirasdavo įdomesnių užsiėmimų: žaidimų su kiemo draugais, labiau vaikams (negu Oguros) tinkamų knygų ar pasakų filmų peržiūrų pas kaimynus, kurie turėjo spalvotą televizorių.

Šitaip aš nejučia mokiausi, kad kelių visada yra ne vienas, o kaip vėliau suvoksiu – ir ne du. Kad kelių yra daugybė ir kuo daugiau jų žinai, tuo esi neįveikiamesnis. Kad, pasirinkus vieną iš jų, kiti tampa nebesvarbūs ir užsimiršta, tereikia tik įsijautus eiti ir tai suteiks tau paguodos.

Pamėginsiu paaiškinti kitais žodžiais, kad ankstesni nepasirodytų panašūs į lyrišką tuščiažodžiavimą: du keliai – gyventi arba mirti, daug kelių – pridėkite klausimą „kaip“.

Kaip jūs norite gyventi? Ir nesakykite man, kad gyventi „kitaip“ yra ne jūsų galioje. Galite tai sakyti kam nors kitam, tik ne man – aš jus nuginčysiu. Tiesa, po ginčo jums gali šauti į galvą žudytis, idant aš pasijusčiau neteisus, bet savižudybė jau bus vienas iš daugelio kelių, o ne vienas iš dviejų.

Vaikystėje aš dar nesuvokiau, kad nusižudžius manęs nebeliks. Kad nebematysiu gėlių ir ašarų, minių ar susinepatoginusių pavienių gedėtojų prie savo karsto, kad jau nebebus svarbu – sudegins mane ar pakas, kad niekas nebebus svarbu, nes manęs nebebus.

Mintyse gulėdavau sau karste ir pro akių plyšelius vogčiomis stebėdavau veiksmą, neatimdamas sau galimybės, kai tik šis veiksmas mane patenkins ir kol manęs dar neužkasė, sušukti: „Cha!“

Arba galimybės būti atgaivintam laiku atskubėjusių medikų ir pamokomu tonu tarti gausiai susirinkusiems prie mano lovos išsigandėliams: „Daugiau taip su manimi nesielkite!“

Man stigo gebėjimo matyti paveikslą išėjus iš jo rėmų, tačiau vaikas buvau žingeidus, svajojantis tapti chirurgu, todėl net nejučia įsimenantis ligų ir būklių pavadinimus, požymius bei eigą, vaistų paskirtis bei poveikius, nuodų kilmę ir galias.

Visa tai radau surašyta medicinos, farmakologijos ir botanikos žinynuose, kurių buvo apstu mano tėvų ir senelių bibliotekose. Dar vaikas būdamas žinojau, kurie augalai Lietuvoje nuodingiausi ir kur jie auga, kuris toksiškiausias neorganinis junginys ir kuris organinis.

Taip pat žinojau, kokie negražumai ištinką kūną pasikorus, kad nušokus nuo stogo nėra jokių garantijų, jog užsimuši. Žinojimo pridėjo ir pusiau suvaidintas „dokumentinis“ Johno Alano Schwartzo filmas „Mirties veidai“, kurį siaubo draskomais viduriais pažiūrėjau su mokyklos draugais.

Žinodamas daugybę būdų numirti, aiškiai suvokdamas, kas atsitinka žmogui ar bet kuriam kitam gyvam padarui užvalgius vieno ar kito, padarius tą ar kitą dalyką, suvyniojau šį žinojimą į vaškinį popierių, prikimšau naftalino ir padėjau į spintą kaip nekasdienį rūbą, kurio galbūt kada nors prireiks. Mūsų spintose juk yra tokių rūbų, kurių metų metus neužsivelkame, bet išmesti nedrįstame: „Gal pravers? Štai, šaus vieną dieną į galvą ir apsivilksiu…“

Augdamas ir gaudamas vis daugiau galimybių gyventi, nutariau, kad galimybė numirti yra tai, ką kiekvienas laisvas žmogus gali turėti kaip išeitį – vieną iš daugybės išeičių, kuria galbūt niekada nepasinaudos.

Tokios išeities turėjimas mane guodė ir aš visa esybe pasinėriau į gyvenimą, į beribes jo galimybes, nuėjau gyvenimo keliu, tad mirties kelias tapo nebesvarbus. Kol…

Kol vieną dieną vos nenusižudžiau. Netyčia, visiškai to nenorėdamas. Tuo metu mano gyvenimą buvo užvaldęs darbas ir alkoholis, daug vieno ir daug kito, o aš, nieko nuostabaus, jau senokai užsiiminėjau savigyda ir man nieko nereiškė stingdantį abstinencijos nerimą slopinti paties sau paskirtais raminamaisiais, kad išlikčiau stebėtinai darbingas. O tą dieną raminamieji nustojo veikti. Apimtas nevaldomos panikos didinau dozes, stvėriausi kitų vaistų, gėriau degtinę – niekas negelbėjo nuo jausmo, kad esu slėgio indas, kurio viduje ką tik sprogo atominė bomba.

Medikai sako, kad galų gale būčiau „atsijungęs“, galbūt prigulęs, užsnūdęs ir niekada nebeatsikėlęs.

Bet… Atsitiko taip, kaip tose paaugliškose vizijose su laiku atskubėjusia pagalba: man paskambino draugė, tada sesuo, o gal pirma paskambino sesuo ir tada paskambino draugei, o ši paskambino man – žodžiu, abi įtarė, kad vyksta kažkas negero, kažkas labai rimtai negero, abi iškvietė greitąją ir, viską metusios, išskubėjo pas mane. Visa Viešpaties kariauna – greitosios pagalbos medikai, draugė ir sesuo – įvirto į mano namus beveik vienu metu ir rado mane… Ilgai nežinojau, kokį rado, nežinojau, iš kur namie atsirado tiek vaistų – užtruko metus išsiaiškinti.

Kitą dieną atsitokėjęs intensyviosios terapijos skyriuje pirmiausia įsidėmėjau šviesą – ne, ne kažkokią mistinę šviesą kažkokio tunelio gale, nes nebuvo jokių tunelių ir jokios šviesos – o dienos šviesą, užliejusią erdvią palatą, nes viskas, ką atsiminiau vykus iki tos akimirkos, atrodė, vyko tamsoje. Lašelinėmis išplautas organizmas nebereikalavo nei alkoholio, nei vaistų – prašė tik poilsio, kurio ligoninėje gavau į valias. Kaip ir laiko apmąstymams. Buvo ramu ir gera.

Supratau, kad gavau bilietą atgal. Radau besimėtantį ant šaligatvio, išlošiau loterijoje, paštininkas supainiojo dėžutes. Viešpaties sienų apsauga iš visų, besiveržiančiųjų Anapilin, išsirinko mane, patikrino dokumentus ir tarė: „Ne, vaikine, šiandien tu niekur nekeliausi.“

Visos galimybės, visi „o“, „bet“ ir „tačiau“ tądien susiklostė taip, kad sesė (draugė) nutarė pati paskambinti atsipykusiam girtaujančiam broliui (draugui), nenumojo ranka į šimtus kartų girdėtus jo vogravimus, išgirdo jo balse kažką, ko jis nė nemanė sakyti, kas nebuvo įtraukta į jo darbotvarkę, nutarė atidėti savo darbus, kad ir kokie svarbūs jie tuo metu atrodė, paskambinti medikams, nutarė viską mesti ir leistis į kelionę nežinia ko, galbūt – dar vieno nusivylimo…

Palatoje gėriau į save gyvenimą, kvėpavau juo pilnais, nerimo nekaustomais plaučiais, nesudėdamas bluosto skaičiau, rašiau, mano straipsnius publikavo interneto žiniasklaida. Vieną dieną gydytoja, matyt, perskaičiusi ne tik mano straipsnį, bet ir jo komentarus, paklausė: „Ar tu supranti, kiek žmonių norėtų tave matyti čia gulintį su sauskelnėmis, bejėgį kaip daržovę?“ Spyris į paslėpsnius padėjo. Išspyrė mane už paveikslo rėmų, kad pamatyčiau jį iš šalies. Man galėjo ir nepaskambinti. Mano balse galėjo ir neišgirsti to, ko aš pats nė nenujaučiau. Galėjo nutarti, kad, tarkime, tuo metu verdami pietūs yra svarbesni už mano ant plauko kabančią gyvybę – ne, apie gyvybę kalbos juk nebuvo – už pastangas įsiklausyti į mano balsą.

Žinojimas, kas žmogui ar bet kuriam kitam gyvam padarui nutiktų užvalgius vieno ar kito, padarius tą ar kitą dalyką, pažvelgus iš šalies, virto aiškiu suvokimu, kas gali nutikti man, mano kūnui ir sielai, man pasidarius galą, galui artėjant ir galui atėjus. Aiškiai suvokiau visas įmantriausias netobulo likimo vingių galimybes, netgi tą galimybę, kad galą, apie kurį iki šiol mąsčiau kaip apie sąmoningą laisvo žmogaus pasirinkimą, galima pasidaryti ir visai to nenorint, nesąmoningai, netyčia, tik metodiškai ryjant ir leidžiantis vaistus nerimui numalšinti.

Iliuzijos, kad mirtį galiu pasitikti nusiprausęs, pasikvėpinęs, kostiumuotas gėlėmis apkaišytoje lovoje žlugo suvokus, kad man galėjo ir nepaskambinti. Galėjo dienų dienas neieškoti, nesibelsti į duris, nes darbas tomis dienomis nevyko, o artimiesiems mano tyla būtų buvusi ne naujiena. Mane galėjo rasti sutrauktą priešmirtinio mėšlungio, paspringusį skrandžio turiniu, tysantį savo paties išmatose.

Paskaitykite kriminalinių įvykių suvestines – šitaip rašoma apie kažkam artimus ir brangius žmones, kažkieno sūnus, brolius ir draugus. Šitaip būtų parašyta ir apie mane – rastas R.Ž. lavonas su smulkmenomis – ir šitaip man būtų buvę nuo to, ko prigėriau.

Išėjęs iš ligoninės sužinojau, kad esama ne tik žmonių, kurie linki man blogo – pikti žvilgsniai, replikos ir komentarai man jokia ne naujiena. Sužinojau, jog visai šalia manęs yra ir tokių, kurie, matydami užsitęsusią mano agoniją, šaltai kirto lažybų, kiek aš pratempsiu.

Žinoma, negerų žmonių yra vienetai. Ir net jie negalvoja apie mane dažniau, negu vieną akimirką per dieną, per savaitę, per mėnesį. Didžiuma negalvoja iš viso, kol išgirsta mano vardą, o tada pasako: „Kad jį kur galas, tą pydarą.“

Arba nepasako. Arba pasako ką nors gražaus. Arba ir to nepasako. Gal tiesiog pagalvoja: „Rokas, kaip ten jį… Žilinskas?”. Arba nieko nepagalvoja.

Žinote, ko mums trūksta gyvenant savo paveikslo rėmuose? Supratimo, kad žmonės – absoliuti dauguma žmonių, išskyrus vieną kitą – negyvena mumis taip, kad mūsų mirtis juos pakeistų, pamokytų, priverstų padaryti kokias nors išvadas, kurias jie bent kažkiek ilgėliau įsimintų.

„Kas mirė? Rokas? A, ko norėti – labai gėrė…“, – šitokiais žodžiais būtų įamžintas turiningas mano gyvenimas. - „Kada, sakai, laidotuvės? Šiandien? Viešpatie, koks bjaurus oras!“

Štai šitaip. Jokių pamokų, giliamintiškų aptarimų ir išvadų – nieko! Kas nors neateis į laidotuves dėl prasto oro, kas nors užbėgs trumpam ir, apsimetęs, kad turi labai svarbių reikalų, neš kudašių. Kas nors sušals ir mano paskutinė kelionė jiems taps kančia, o parėję namo jie sakys: „Viešpatie, kaip sušalau! Užsikaisiu arbatos. Vaikai, ar paruošėt pamokas?! Šunį pašėrėt?! Brisiau, mažuti, koks tu mielas, u-tiu-tiu, duokš, tave pakasysiu…“

O manęs jau nebebus.

Gal kas nors galėtų man pasakyti, kokias išvadas mes pasidarėme po pastarojo meto plejados garsių dailės, muzikos ir teatro žmonių savižudybių? Kas iš tiesų mumyse pasikeitė po to, kai žinia apie savanorišką jų mirtį užgniaužė kvapą, kai jį atgavome ir, pakūkčioję, paaikčioję ir paoikčioję, „Facebook’e“ pasidalijome straipsniais, pašiepiančiais mūsų pačių veidmainystę?

Mane sukrėtė nuotrauka, kurią erdvėlaivis „Cassini“ padarė nuo Saturno atsigrįžęs į tą pusę, kurioje yra Žemė. Mūsų planeta – mažutis šviesos taškelis tarpplanetinėje tamsoje. Štai ko verti mūsų pasauliniai karai ir pergalės, mūsų tragedijos ir džiaugsmai, mūsų neapykantos ir meilės... Jeigu mūsų pasaulį nušluotų visuotinis branduolinis karas, „Cassini“ kamera teužfiksuotų nežymų švystelėjimą, vos pastebimą pašviesėjimą, po kurio taškelis Žemė liktų toks pats blausus, nes pats iš savęs juk nešviečia – jį apšviečia Saulė. Toks pats, nors ir nebegyvas.

Po to kai mane – galbūt paskutinę akimirką prieš užgęstant apsigalvojusį, supratusį, kad padarė vienintelį savo gyvenime sprendimą, kurio nebegalima atšaukti, pakeisti ar sušvelninti (kuris iš tiesų net nebuvo sprendimas, nes kiek mes tokių padarome net nebūdami tikri, kad iš tiesų norime) – išneštų lavonmaišyje, išvežtų neišvaizdžiu teismo medicinos tarnybos autobusiuku, išskrostų mirties priežastims nustatyti ir grąžintų susiūtą šiurkščiomis lavonsiūlėmis, aš gulėčiau karste jau kostiumuotas, apstatytas vainikais ir žvakėmis, supamas galbūt tikrų, o gal tik apsimetusių gedėtojų, bet ničnieko nepakeitęs, neįrodęs, nepamokęs, tik padaręs neatitaisomą žalą tam vienam ar porai žmonių, kurie iš tiesų mane myli, kurie manimi gyvena, kurių mokyti ar keisti aš nė nenorėjau.

Bet ir jie atsitiestų. Suluošinti, palaužti išmoktų gyventi be manęs, nes žmogus visada turi daugiau negu vieną priežastį likti gyvas. Net jei nepagydomai serga, net jei skausmas nepakeliamas, net jeigu jaučiasi visiškai vienas, net jei nebėra vilties – ar jos iš tiesų nebėra?

Žinau, kad galiu būti ir vėl užsipultas kaip nejautrus, nepatyręs ligos, skausmo, vienatvės ir nevilties... Beje, o iš kur jūs žinote, kad nepatyręs? Ir kodėl kalbate už kitus? Nes jeigu tai patyrėte jūs, tai kodėl vis dar kalbate?

Mano flirtas su mirtimi, su padėtu į spintą žinojimu apie daugybę būdų numirti baigėsi tą dieną, kai suvokiau paradoksą, kad žmonės galvoja apie savižudybę, rašo savižudžių laiškus, įsivaizduoja savo pačių laidotuves, nes iš tiesų labai nori gyventi ir dėl to noro negali suvokti, kad po mirties jau niekas, visiškai niekas nebus svarbu, nes jų nebebus, niekada.

Štai kodėl žmonės sako, kad savižudybė – beprasmiškiausias poelgis: prasmės jame nebėra niekam, ypač pačiam numirėliui. Vieni sako, o kiti nesigilina...

Pamenate, pradžioje minėjau žinąs būdą „nusižudyti“ nenutraukiant gyvybės? Būdą nutraukyti pareigų, kurios mums tampa nepakeliamos, ir mūsų įsivaizduotų kitų žmonių lūkesčių, kurių nebegalime tesėti, saitus? Juk apie tai ir yra kalba – apie nepakeliamas pareigas ir netesimus lūkesčius, kurių išsižadėti mums pasirodo sunkiau, negu atimti sau gyvybę?

Aš iškeliaučiau. Galbūt net niekam nieko nesakęs. Jei reikėtų – pėsčiomis. Į kitą miestą, kitą šalį, kitą kontinentą. Dirbti savanoriu į senelių prieglaudą už maistą ir pastogę. Tai būtų tapatu savižudybei – čia ir dabar manęs jau nebebūtų.

***

Šis R.Žilinsko rašinys – „Bendraukime“ kartu su  „Jaunimo linija“ skelbiamo projekto „Sumažink tylą! Kalba vyrai“ dalis. Projekto metu pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijos skatinimui.

Esate neabejingas kitų likimui,  anksčiau pats galvojote apie savižudybę, bet vis dėlto įveikėte sunkumus?

O gal Jūs buvote tas, kuris pastebėjo ir sulaikė žudytis pasiryžusį brangų žmogų? 

Pasidalinkite savo istorija.

Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi  lrytas.lt mobiliąja versija.  O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Lietuva išsiunčia Rusijos laikinąjį reikalų patikėtinį