Nusižudyti bandęs vyras: „Man buvo gėda, į ką aš pavirtau“

Kadaise pats buvau pasiryžęs savižudybei ir tik stebuklas mane išgelbėjo. Dabar žinau, kad teoriškai mes visi galim suteikti pagalbą viltį praradusiam žmogui. Bet apie viską iš pradžių.

Daugiau nuotraukų (1)

Vytautas Budzinskas

Sep 18, 2014, 6:34 PM, atnaujinta Jan 30, 2018, 12:31 PM

Mano kelionė per šį gyvenimą prasidėjo nuo sunkių išbandymų. Mama buvo alkoholikė, todėl buvau paimtas į vaikų namus. Vėliau mane priglaudė kiti žmonės. Bet ir jiems nebuvau tikras vaikas – taip išėjo, kad jie negalėjo manęs įsisūnyti, nes tėvukas turėjo Amerikoje giminių.

O vienas jų giminaitis taip ir pasakė: „Vežk tu jį atgal į vaikų namus, kam tu jį pasiėmei?“ Įsivaizduokite, ką reiškia vaikui išklausyti tokius žodžius. Aš jau tada nesulaukiau jokios pagalbos ir pradėjau savyje užsidaryti.

Mano tėvukai man suteikė didelę laisvę. Esu jiems už tai dėkingas, nes norėjau kažką veikti, dirbti. Galiu sakyti, kad labai daug kur mane auklėjo gatvė. Iki šiol neturiu nė vieno diplomo – viską išmokau pats arba iš likimo pasiųstų mokytojų.

Ir man nuostabiai sekėsi – jeigu kažkam susikurti verslą atrodė labai sudėtinga, man tai buvo labai lengva. Jau aštuntoje klasėje buvau tampomas už spekuliaciją, o kai man buvo 15-16 metų, jau turėjau pakankamai pinigų.

O kur juos leisti vaikui?

Alkoholis. Patikdavo atsipalaiduoti, būti tokiam, kokiu aš noriu būti – laisvam, drąsiam. Nes aš nesijaučiau kaip normalus žmogus – nemokėjau bendrauti, nežinojau nei kur aš noriu nueiti, nei kas aš esu. Apie tai su niekuo nekalbėjau. Be to, tai niekada niekam ir nerūpėjo.

Vėliau išėjau į armiją, o iš jos grįžau jau visiškas alkoholikas.

Galiu sakyti,  kad iki 21 metų mano gyvenimas kilo aukštyn, į viršūnę – bent jau iš finansinės pusės. O po jis ėmė ristis į bedugnę. Mane išmetė verslo partneriai. Nekaltinu jų, būčiau taip pat pasielgęs. Vedžiau, bet jau po kokio mėnesio viskas laipsniškai ėmė riedėti žemyn, dužti į šipulius. Gimė sūnus, bet mes greitai išsiskyrėme. Netrukus praradau ir anksčiau uždirbtą turtą, prasidėjo finansinės problemos.

Beje, mano motiną žinojo visas Panevėžio miestas. Ir žmonės kalbėjo: „Kokia motina, toks ir sūnus. Ko iš jo norėti?“ 

Iš tos nevilties dar labiau gėriau, ir tas gėrimas mane vis labiau ir labiau užvaldė. Tada dar nežinojau, kad alkoholizmas yra liga. Patekau tarsi į užburtą ratą. 

1995 metais važiuodamas girtas automobiliu padariau avariją (man buvo apie 25 metus). Daugiau niekas nenukentėjo, bet man pasekmės buvo skaudžios. Tiesą sakant, nelabai ir prisiminiau, kas tada įvyko. Tik atsibudau ligoninėje visas sugipsuotas. 

Kas buvo skaudžiausia, kad visi tie žmonės, kurie galbūt ir galėjo man padėti geru žodžiu, mane pasmerkė, jautė panieką. Visi žmonės, su kuriais užaugau, nusisuko nuo manęs. Nes aš buvau tapęs alkoholiku – kuris niekam nereikalingas, nesilaiko savo žodžio, yra nepatikimas, nenaudingas...

Ir kai visi nusigręžia, kas belieka? 

Išgyvenau viduje didžiules kančias – kaltės ir baimės jausmą. Troškau būti kitoks žmogus. Juk mano motina alkoholikė – mačiau ją, mačiau visus brolius išblaškytus... Aš juk niekada nesvajojau gert! Vaikystėje turėjau tikrai gražių svajonių, juk vaikas nesvajoja tapti alkoholiku! 

Man pačiam buvo gėda, į ką aš pavirtau. O kur kreiptis pagalbos? Reikia pripažinti, kad tada tos pagalbos ir nebuvo. Kur eiti? Niekur, nors kauk!

Nemačiau jokių perspektyvų, neturėjau jokios vilties. Buvau dar jaunas, bet nuo gyvenimo tiek pavargęs, kad ėmiau svarstyti apie išėjimą iš gyvenimo. Galvojau: „Taigi geri žmonės nusižudo ar žūsta avarijoje. O čia... Gyveni, ir vardan ko gyveni? Kas aš toks?“

Ir apsisprendžiau.

Buvau viską gerai apskaičiavęs: kad dienos metu išgersiu vaistų. Užmigsiu, galvos – miega tai miega, nu ir tegul. Juk aš taip ir gulėdavau po kokio eilinio gėrimo. Nekreips dėmesio, tada naktis ateis, o ryte bus vėlu pagalbą suteikti.

Ir kai jau gulėjau komoje, į namus atėjo mano tėvukų giminaitė gydytoja. Ji nuo vaikystės manęs nemėgo ir vien dėl manęs pas mus nesilankydavo. O būtent tą dieną atėjo pirmą kartą per ketverius metus. Tai buvo stebuklas. Pagal visus simptomus ji nustatė, kad man jau koma.

Mane nuvežė į ligoninę. Išvalė organizmą. Kaip vėliau sužinojau, komos būklėje buvau pusantros paros. Prisimenu, kad prieš atsibusdamas ligoninėje dar išgirdau balsą: „Tu turi dar sugrįžti ir kažką padaryti“.

Šis įvykis manyje padarė didžiulį perversmą ir nulėmė tolimesnį mano likimą. Suvokiau, kokiai beprotybei aš buvau pasiryžęs. Prisiminiau tuos žodžius, kuriuos išgirdau prieš sugrįždamas. Atsirado didžiulė viltis ir noras gyventi. 

Po to įvykio gėriau dar maždaug metus. Bet tie gėrimai jau nebuvo tokie beprotiški, iš nevilties. O po metų mečiau gerti, ir mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė į gerąją pusę. 

Pradėjau mokytis gyventi blaiviai, tobulėti, pripažinti savo jausmus, suprasti savo ligą. Supratau, kad yra ne tik padėtis, bet ir išeitis. Supratau, kad yra ir pagalba, tik reikia jos ieškoti. 

Vėliau buvo įvykiai, kurie mane vėl labai labai sukrėtė: dviejų savaičių skirtumu nusižudė du žmonės, su kuriais aš kalbėjausi paskutinis. O dar po metų nusižudė ir mano vaikystės draugas.

Tada supratau, kad nežinojau, kaip padėti žmogui, kuris ruošiasi lemtingam žingsniui. Neatpažinau simptomų, kai potencialus savižudis siunčia signalus apie savo ketinimus. Tos savižudybės paskatino mane pasisemti žinių.

Ir dabar norėčiau jomis pasidalinti.

Pirma – žmonės nesižudo dėl vienos priežasties. Juk jeigu žudytųsi vien neturtingi žmonės, tai būtų aišku, kad dėl finansinių sunkumų. Bet žudosi ir turtingi. Lygiai taip pat žudosi tiek vedę žmonės, tiek ir viengungiai, tiek ir išsiskyrę.

Žmogus prieš nusižudydamas gali apie tai galvoti metus ar dvejus. Ir jis pradeda po truputį užsisklęsti, slėpti savo problemas, jaustis nereikalingas. Galbūt jis bijo prisipažinti, kad suklydo. Galbūt jis nedrįsta kreiptis pagalbos, nes nuo vaikystės yra primokytas, kad berniukai neverkia. Gali būti ir smurtas, alkoholizmas, narkotikai, lošimai, finansinės bėdos.

Noriu visus perspėti, kad beveik kiekvienas apie savižudybę svarstantis žmogus dar siunčia pagalbos šauksmą. Jis gali apie savo planus pranešti ir atviru tekstu, ir užuominomis.

Pavyzdžiui, gali žmogus pasakyti: „Ai, nėra ko jaudintis. Vieną dieną viskas išsispręs, baigsis.“

Ir kai žmogus pribręsta, būna priėmęs sprendimą nusižudyti, jis gali ir apgauti artimuosius – pralinksmėti. Jie būna įtikėję, kad rado išeitį.

Manau, kad viena priežasčių, kodėl mes to nepastebime, tai didžiulis visuomenės susvetimėjimas. Visi lenktyniauja, kas turi geresnę mašiną, geresnį televizorių, kai tuo metu visiškai šalia – galbūt kaimynas, galbūt bendradarbis – kenčia, nors iš pažiūros viską turi.

Manęs kartais klausia: „Žmogus užsiminė apie savižudybę. Ką daryti?“

Atsakau: svarbiausia – neignoruoti jo žodžių ir nenukreipti kalbos kitur. Nebandyti įtikinti, kad viskas gerai. Nes kas jums atrodo nesvarbu, jam gali būti pasaulio problema numeris vienas. Nes žmogui šiandien skauda, jam dabar reikia pagalbos. Leiskite žmogui išsišnekėti, paklausinėti detalių ir galbūt atsargiai pasvarstyti, kokie galėtų būti kiti variantai be savižudybės.

Jeigu į jus kreipėsi žudytis pasiruošęs žmogus, patarčiau nepulti į paniką. Tik leiskite jam išsišnekėti ir išlaikykite su juo kontaktą kuo ilgiau. Pastebėjau – beveik kiekvienas žmogus tada rimsta, rimsta, rimsta. Reikia jam pasakyti, kad man ne tas pats, kas tau atsitiks. Reikia pasakyti, kad jis yra reikalingas, koks jis bebūtų.

Tėvams patariu labai stebėti vaikus.  Atkreipkite dėmesį, kada vaikai pradeda užsidaryti, vengti mokyklos, slėptis, nenori bendrauti. Tai yra signalai, kurių nevalia praleisti. Svarbu išsišnekėti su vaiku atvirai ir nenumoti ranka į jo problemas.

Visiems žmonėms, kurie susiruošė žudytis, aš norėčiau pasakyti: „Yra išeitis. Visada yra išeitis, kokia jūsų situacija sunki ir beviltiška beatrodytų. Bet jeigu užsidarote, liekate vienas, žinokite, kad ne visi yra ekstrasensai ir astrologai, ir jie gali to nepastebėti. Esate alkoholikas, gėjus – tai visiškai nesvarbu. Jūs esate žmogus. Patikėkit, gyvenimas yra daug gražesnis, negu matote šią akimirką.

Svarbiausia – nebijokite prabilti, netylėkite, ieškokite ir kreipkitės pagalbos. Ji tikrai dabar prieinama. Išsikalbėjimas labai palengvina kančias, padeda rasti kitą išeitį. Viskas yra įmanoma.

***

Šis V.Budzinsko pasakojimas – „Bendraukime“ kartu su  „Jaunimo linija“ skelbiamo projekto „Sumažink tylą! Kalba vyrai“ dalis. Projekto metu pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijos skatinimui.

Esate neabejingas kitų likimui,  anksčiau pats galvojote apie savižudybę, bet vis dėlto įveikėte sunkumus?

O gal Jūs buvote tas, kuris pastebėjo ir sulaikė žudytis pasiryžusį brangų žmogų? 

Pasidalinkite savo istorija.

Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi  lrytas.lt mobiliąja versija.  O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.