Bet kieme visi jau turėjo savo draugus ir kažkokios naujos mergaitės nenorėdavo priimti į savo draugiją. Mama pasakojo, kaip jai krauju apsiliedavo širdis, matant, kaip vaikai žaidžia vienam smėlio dėžės kampe, o jos dukrelė viena – kitame. Draugų susirasti vis tik pavyko, tiesa, perkant draugystę – išmainant smėlio žaisliukus į valandžiukę žaidimų. O bežaidžiant užsimezgė ir nuoširdi draugystė, su kai kuriais trunkanti ligi šiolei.
Mano kiemo draugai išsibarstė į skirtingas mokyklas ir klases, o aš, drovi ir tyli, atėjau į savąją, nepažįstamųjų pilną klasę. Dar nežinojau, kad klasėje būtinai turi būti „atpirkimo ožys“ ir nežinojau, kad juo turėsiu būti aš. Juk jei mergaitė yra tyli, gerai mokosi, rengiasi storais megztiniais, argi tai ne priežastis per pertraukas ją mušti? Deja, neturėjau sveikatos ir drąsos apsiginti nuo skriaudėjų.
Tuo metu dar nežinojau, bet jau antroj klasėj sužinosiu, kad sergu lėtine, nepagydoma, visą gyvenimą truksiančia liga – diabetu. Nemėgstu jo vadinti „cukriniu diabetu“, nes vaikams (ir kai kuriems suaugusiems) atrodo, kad juo susergama prisivalgius daug cukraus, saldainių, nepaisant to, kad tai autoimuninė liga, kai mūsų kūno sargai – baltieji kraujo kūneliai ima ir „užpuola“ kasoje esančias ląsteles, gaminančias insuliną, jas sunaikindami.
Tuo „cukrinis“ mėgino mane įskaudint (ir tai puikiai sekėsi), mojuodami saldainiais prieš nosį, kuriuos griežtai buvo uždrausta ragauti. O tuo metu aš, 8-metė mergaitė, tik pratinausi kas dieną po kelis kartus imti kraują iš piršto, bent po 4 kartus per dieną leistis insuliną ir visada visada skaičiuoti, ką ir kiek valgau.
Ir pirmąkart prasidėjo psichologinis smurtas, siejamas su išvaizda. „Kokia tu stooora“ (riestinis kirtis ant o).
Kai dabar žiūriu į savo senesnes nuotraukas, matau, kad visai nebuvau stora. Prieš sužinodama, kad sergu, buvau numetusi nesveikai daug svorio, atrodžiau išties nekaip, galima buvo matyti visus mano kaulelius, o, sužinojus kuo sergu ir pradėjus naudoti vaistus, grįžo normalus vidutinis svoris. Bet dėl kasdienių komentarų apie mano storumą, kaliausiškumą, pabaisiškumą ir visokius kitokius –umus, įtikėjau, kad esu stora kaliausė pabaisa.
Tėvai galvodavo, kokia aš savimyla, kad stoviu prieš veidrodį namie, o aš galvodavau, kaip toks baisus vaikas galėjo gimti mano gražuoliams tėvams.
Atsimenu, kaip nevalgydavau, slėpdama maistą nuo tėvų, kad jie nesužinotų, jog iš tiesų jo nesuvalgau. Taip dariau, turbūt ir toliau daryčiau, kol manęs neištiko koma.
Paaiškinimas: diabetikai leidžiasi insuliną foninį arba naktinį ir trumpo poveikio, kuris reikalingas suvalgytam angliavandenių kiekiui. Leidausi tą patį insuliną tėvų prižiūrima, o valgiau mažiau. Dėl to mažėja gliukozės koncentracija kraujyje. Kai jos sumažėja ekstremaliai, smegenys negauna savo pagrindinio maisto – gliukozės, ir atsijungia.
Nuo to laiko nebebadavau, bet mėginau laikytis dietų, norėdama sumažinti tą nekenčiamą atvaizdą veidrodyje.
Su mokyklos reformomis pasikeitė klasės, atsirado pirmieji žmonės gyvenime, kurie nesprendžia apie knygą pagal jos viršelį, pradėjau augti kaip asmenybė. Bet neapykanta savo atvaizdui liko. Tiesa, ne tokia stipri, nes nebeliko kasdienio „tu baisi“.
Bet savęs nemėgimą pradėjo kurstyti paauglystės įsimylėjimai. Vienam mylimajam nepatiko mano pečiai, jo manymu, per platūs, kitam – plaukai, nes tik trumpaplaukės yra tokios žavingos. Plaukus nusikirpau, o meilės nei pati sau pajutau, nei iš kito gavau.
Tuo tarpu mano siaubui atsirado dėmės ant kojų (estetinė, nepagydoma diabeto komplikacija) – 3 raudonos dėmės 2-5 litų monetų dydžio ant dviejų blauzdų. Tariau sudie visiems šortams, sijonams iki kelių, maudynėms su draugais, pirtims ir panašiai. Atrodė, kad visi žmonės mato ir teisia tas dėmes: „Kokia ta mergina baisi! Kaip negėda tokiai pasirodyti gyvenime?“.
O dar ir nuo insulino adatų liko krūva kauburėlių ant odos. Maniau, kad niekada nebeišdrįsiu nusirengti paplūdimyje ir atsivėsinti vandeny ar pasivažinėti dviračiu su margu sijonu ar šortais iki kelių.
Bet, laikui bėgant, jaunatviškas maksimalizmas, pasireiškiantis nuostata „niekada“, pradėjo blėsti. Su naujomis pažintimis, nauja literatūra ir meile. Visa tai atnešė studijų metai.
Nežinau, kaip anksčiau pražiopsodavau visas „mylėk save“ idėjas, bet atrodė, kad jų tiesiog nebuvo ir staiga atsirado. O kai jau atsirado, tai sužinojau, kad daugeliui žmonių sunku save priimti, pripažinti savo netobulumus ir juos pamilti (tiek išorinius, tiek vidinius).
Sužinojau apie rampos šviesos efektą (čia ta šviesa, kur renginiuose apšviečia tik vieną žmogų ar porą scenoje), kad žmonės jaučiasi lyg būtų toje rampos šviesoje, kad kiti mato visus jų trūkumus, netobulumus ir dargi teisia už tai. Bet iš tikrųjų žmonės rūpinasi savais reikalais ir neskiria tiek laiko svetimų žmonių vertinimui ir teisimui.
Pagalvokite apie save, ar atsimenate kokį praeivį gatvėje ar troleibuse, kurį matėte lygiai prieš metus? Ką vilkėjo, kuo kvepėjo, kokia jo nosis ar kokio pločio šlaunys? Aš neatsimenu. Manau, kad ir manęs niekas neatsimins.
Išmokau atsikratyti „ką žmonės pagalvos“ komplekso. Ką žmonės pagalvos, kad išėjau į gatvę nepasidažiusi? Ogi nieko. O jei ir pagalvos – kaip tai paveiks mane?
Galiausiai išmokau nesiraukyti ir nepurtyti galvos, kai mylimas vyras sako „kokia tu graži“, o nusišypsoti jam. Netirtėti iš baimės, kad jis pamatys mano dėmes ant kojų, o leisti jam jas ne tik pamatyti, bet ir paliesti.
Kažką išmokau, kažko dar mokausi. Ne visada sugebu nusišypsoti savo atvaizdui veidrodyje, bet žinau, kad tos dienos, kai nusišypsau, būna gražesnės. Savo sūnų ir dukrą tikrai mokysiu šypsotis sau bei mylėti save ir kitus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
