Žmones dažnai žavi tai, kas dar nepatirta. Vieni svajoja įkopti į dar statesnį ir aukštesnį kalną. Tam net sukuriamos dainos, iš rusų kalbos išvertus skambėtų maždaug taip: „Geriausi kalnai yra tie, ant kurių aš dar neužkopiau“. Na, prisiminkime Donžuaną. O kiek šia tema dainų liaudyje sudėta?! Apstu. O kuo baigiasi tokie nuotykiai? Dažniausiai niekuo. Paprastu banaliu neištikimybės nuotykiu, kurie dešimtims ir šimtams, netgi tūkstančiams sugadina gyvenimus.
Sakysite, Jūsų atvejis ne toks? Jūs išskirtiniai? Padiskutuokime.
Visų pirma, reikėtų susitarti, ką reiškia žodžiai meilė, aistra, meilės naktis. Ne, ne taip, kaip dauguma esame įpratę vadinti. O iš esmės. Gal tik tada suprasime, ko mes siekėme ar iki ko mes nusprendžiame eiti.
Pradžiai, nevykime už jūrų marių. Nuvykime kur nors, kad ir į kokį nors kurortą Lietuvoje. O jeigu dar pavasarį, kada atgyja gamta, į širdis beldžiasi jausmai, pamatysime, kiek laimingų porų, susikibusių už parankių, kiek išgirstume ne tik rašytojo plunksnos, bet ir didžiųjų kino ekranų vertų pasakojimų apie nejautrius partnerius, pasilikusius kaimuose, miestuose ir miesteliuose.... O va čia dabar, jie esą sutikę tą vienintelę ir nepakartojamą, su kuria jie pasiryžę žengti, kad ir į pačią ugnį ar net į pragarą....
O ką, nejaugi jie ir jos yra visi melagiai ir melagės? Ne. Jie visi ir visos sako tiesą, šios dienos, šios akimirkos, šios savaitės, bet ne viso gyvenimo tiesą. O ta tiesa kaip ir visos tiesos yra teisingos tik trimis atvejais, paėmus juos visus kartu: tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, tam tikromis aplinkybėmis.
Pavyzdžiu čia galėtų būti dar senais, tai yra sovietiniais laikais, 1975-1976 metais plačiai nuskambėjusi istorija su Vilniaus buvusio technikumo, dabar tai kolegija, dėstytoja. Nepasakosiu smulkmenų, kaip labai gražus tamsaus gymio vyriškis iš Moldavijos pradėjo asistuoti lietuvaitei dėstytojai. Pati dėstytoja buvo labai žavinga, meniškos sielos, visų studentų numylėtinė. Savo meilę jai svajojo padovanoti dešimtys Lietuvos vyrų.
Tačiau jai į širdį įstrigo moldavas. Susitiko. Jausmai, lyg Nemunas pavasarį tik liejosi iš krantų. Rodėsi, nei menkiausio debesėlio, kas galėtų aptemdyti meilės rojaus kupolą. Tačiau praraja žiojosi ne danguje, o po kojomis. Jis buvo vedęs, o tai reiškia – įsipareigojęs. Ten, Moldavijoje, „komandiruočių“ į Lietuvą metu, jo laukė žmona ir vaikai. Jiems taip pat reikėjo dėmesio, rūpintis jais. O čia, atvykus, jokių rūpesčių. Tik gražuolė moteris, apgaubianti šiluma, rūpesčiu, na, ir, žinoma, meile.
Viskas buvo gerai, kol ji nepanoro aplankyti savo mylimojo ten, jo tėvynėje. Tiesa išaiškėjo. Finalas - ją rado gabalais sukapotą ir paslėptą. Tarp epogėjaus ir tragiško galo būta daugybės prisiekinėjimų meile ir ištikimybe, buvo kuriami iš pirmo žvilgsnio realūs ir utopiški planai. Tačiau viskas nenumaldomai artėjo iki tragiškos atomazgos. Tad kas gi atsitinka, kad tiek kurortuose, tiek internetu susipažinę žmonės galvoja sau atradę tai, ko ieškojo visą gyvenimą, ir kodėl paskui įvyksta tai, kaip jau buvo įvykę ne kartą, ne du, o šimtus tūkstančių kartų?
O gi todėl, jog pristatydami save žmonės daro esminę klaidą, o įvairūs donžuanai tiesiog per nuotykių gausą yra išmokę ir tobulai įvaldę, ką ir kaip reikia sakyti ir ką mėgsta moterys, specialiai tą daro. Čia tas pats kaip ir su kinietiška preke. Gražus įpakavimas, prieinama kaina. O veiks ar neveiks prietaisas, paaiškės po dviejų savaičių, kai bus pasibaigęs garantinis laikotarpis. Bus toks, ar ne, kokiu save pateikė Jūsų gerbėjas, paaiškės gal ne po dviejų savaičių, nes Jūs iš karto kartu neapsigyvensite. Kol kartu neapsigyvensite, kol nebus jokių pareigų, kokį paukštelį pasirinkote, pati nesuprasite.
Pradžioje Jūs turėsite bendrą tikslą – deginti su praeitimi Jus jungiančius tiltus. Tai jus kažkuria prasme apjungs ir skatins. Tačiau pažinti vienas kitą Jūs galėsite tik tada, kai bus sudeginti tiltai, kai prasidės šeiminė kasdienybė, dar rutina vadinama. Tam reikia bent keleto bendro gyvenimo mėnesių, maždaug tiek, kiek siekia, sakysime, kiniško plaktuvo garantija.... Na, o toliau, prasidėjus bendroms problemoms, jų sprendime ir paaiškėja kas yra kas.
Gerb. Ema, su savo vyru pragyvenusi dvidešimt keturis metus Jūs patyrėte ir šilto ir šalto. Na, trumpam įsivaizduokite, kad kažkuriuo momentu, kai Jūs buvote labiausiai pažeidžiama, panašiai būtų pasielgęs jis, Jūsų vyras? Tačiau jis taip nepasielgė. Manote, jam nebuvo tokių galimybių? Manau, kad buvo.
Vadinasi, Jūs jį gerbėte, juo pasitikėjote, nes be šito tiek metų pragyventi neįmanoma. O jeigu gerbėte ir pasitikėjote, vadinasi, Jūs ir mylėjote, nes, mano manymu, pasitikėjimas ir pagarba ir yra meilės tėvai. Iš to gimsta atsakomybė. Už vaikus, savo partnerį, draugą, vaikų tėvą, už visa tai, kas vadinama šeima.
Na, nemeluokite, kad savo vyrui visą tą laiką buvote ištikima. Jeigu pas Jus per 24 metus dar negimė atsakomybė, kuri kaip pats didžiausias šeimos garantas ir privalo apsaugoti šeimą nuo įvairiausių pagundų, tai Jūsų meilė buvo netikra, apsimestinė, ir, apskritai, vargu, ar iš viso Jūs suprantate, kas yra ta meilė. Todėl Jūsų širdyje ir neužgimė atsakomybės jausmas prieš savo vyrą, prieš šeimą.
Tačiau Jūs taip pat kaip reklaminiame buklete, rašote, kad santuokoje išgyvenote net 24 metus ir buvote jam visą laiką ištikima. Vadinasi, savaime suprantama, kad pareiginga, atsakinga ir t.t. Žodžiu idealas.
„Ir tik su tavim vieninteliu galiu padaryti tą nuodėmę, nes tu esi išskirtinis, kurį aš susikūriau per internetą“. Tad nesant atsakomybės, leiskite paklausti, kas saugojo jūsų šeimą, o tiksliau Jus nuo panašių nuotykių? Niekas. Mylėti vienam, tai tolygu stovėti ant vienos kojos. Ilgai neišstovėsi. Meilės rūmas statomas dviejų žmonių pastangomis.
Tik meilės niekada nereikia painioti su seksu. Seksas be meilės taip pat įmanomas. Seksas susižavėjus – tuo labiau. Tačiau tai tas pats, kas valgyti dar neprinokusį obuolį. Jų daug nesuvalgysi. Tačiau pilnaverčiai lytiniai santykiai galimi tik su meilės pamatu, kada abu mylimuosius gaubia vienas kitam pagarba ir pasitikėjimas. O jeigu šito nėra? Nėra pagarbos, nėra tikėjimo, nėra pasitikėjimo? Ar iš viso įmanoma gyventi santuokoje?
Ilgą laiką vienas kito negerbiant, be tikėjimo, be pasitikėjimo - neįmanoma. Todėl reikia išmokti vienas kitą gerbti dar santykių pradžioje, kad ir už nereikšmingas smulkmenas: už tai, kad jis ar ji šiandien geri atrodo, už tai, kad jis laiku grįžta iš darbo, už tai, kad jis šiandien negirtas grįžo į namus ir t.t. Analogiškai privalo elgtis ir vyrai moterų atžvilgiu. Vienas kitam tai garsiai kartoti arba tiesiog atsiradus menkiausiai progai vienas kitą girti ir gėrėtis.
Pagaliau to reikia mokytis ir išmokstama. Ir jokių priekaištų.
Pavyzdys su gyvūnais. Po atitinkamos komandos skatinimais pasiekime, kad gyvūnas 25 kartus įvykdytų tai, ko mes jo prašėme. Vėliau, net neskatinant, gavęs komandą jis ims vykdyti tai, ko jūs jo prašote, nes susiformuos refleksas, kad po to bus apdovanojimas.
Vyras, dvidešimt penkis kartus išgirdęs žmonos priekaištus, vos pamatęs ją žinos, kad jo laukia eilinis priekaištas. Ims jos vengti kaip kiekvienas žmogus ima vengti nemalonumų, „užsilaikys darbe“, su draugais nueis išgerti alaus ir t.t. Ir atvirkščiai. Dvidešimt penkis kartus sulaukęs paskatinimo, jis darys viską, kad tą paskatinimą ir toliau gautų. Tačiau turime pripažinti, jog tai yra menas. Todėl ne veltui sakoma: „Visos laimingos šeimos laimingos vienodai, o nelaimingos kiekviena savaip...“
Tai, jog Jūs su vyru per dvidešimt keturis metus nesugebėjote susikurti laimės - tai abiejų problema, o kad nejaučiate atsakomybės prieš jį, čia jau jūsų problema. Jūsų atvejis nėra išskirtinis. Jūsų naujajam partneriui ar gerbėjui taip pat norisi pabuvoti ant to „kalno“, ant kurio jis dar nepabuvojo, arba tiesiog užmiršus savo pareigą prieš seną šeimą ar buvusias šeimas tiesiog su purvinais batais įropoti į svetimos šeimos guolį. Ir jam visai nesvarbu, kas laukia tos šeimos vėliau: ji sugrius, upeliais plauks ašaros. Jam tas pats.
Kai kuriais atvejais jam svarbu užgesinti aistros proveržį. Aleksandro Makedoniečio armijoje, kai nebuvo moterų, vyrai savo aistras tenkindavo su vyrais. Taip gimė homoseksualumo reiškinys. Vyras be atsakomybės jausmo yra tiesiog gyvūnas. Vertėtų prisiminti prieš keletą metų Kretingos rajone nuskambėjusią vyriškio istoriją su ožka. Pasirodo, prie tam tikrų aplinkybių ožka ne vien ožiui gali būti patraukli, o ir vyrui. O ką jau bekalbėti apie moterį.
Prieš keletą metų, antrąją Velykų dieną ėjau taikyti savo kaimynų, kurie buvo nutarę skirtis. Moteris buvo skyrybų iniciatorė. Vyras su ašaromis akyse kalbėjo, kaip myli savo moterį (žmoną), žmona buvo nesukalbama. Ji turėjo kitą, daugiau nei du kartus jaunesnį, galima sakyti, jauniausiojo sūnaus amžiaus vyriškį. Tas jaunuolis matomai ją gerai „mylėjo“, nes ji turėjo pinigų. Na, o moteriai nesulyginsi penkiasdešimtmečio su dvidešimtmečiu... Ji jautėsi išskirtinė.
Su vyru išsiskyrė. Didžiulį butą pardavė, pinigus pasidalino. Šeima subyrėjo į šipulius. Viena duktė išvyko į Ispaniją. Iš ten ją parvežė karste. Paliktas vyriškis netrukus taip pat susirado kitą moterį, sumainė žiedus ir gyvena. Na, o moteris? Keletą metų pagyveno su tuo jaunuoliu, kol buvo pinigų. Po to meilė išblėso, gyvena viena, į žmogų nebepanaši... Tiesiog gaila žmogaus.
Tokių istorijų tūkstančiai. Tačiau jos visos viena į kitą panašios. Atsakomybės už bendrai statytą meilės rūmą nebuvimas arba tiesiog lengvabūdiškumas. Tad vertėtų prisiminti A. de Sent Egziuperi žodžius: „Būti žmogumi reiškia būti atsakingu už artimuosius, už gimines, už draugus, už visus, kurie tavimi pasitiki“.
Tad kaip pas Jus su atsakomybės jausmu prieš savo šeimą, prieš „jo“ šeimą? Ar verta dėl to deginti tiltus ir visa tai, kas jus jungė beveik ketvirtį amžiaus? Juk sunkumai mus užgrūdina.
Aš jus tiesiog myliu kaip žmogų, mylių jūsų buvusią šeimą, nors nei vieno iš jūsų nesu matęs ir nepažįstu. Todėl vardan to, kas šventa, kas brangu mums visiems, susilaikykite nuo lengvabūdiškų žingsnių, kuriuos žengus, kelio atgal gali ir nebebūti. Nedeginkite tiltų... Pabandykite tapti žmogumi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
