Turbūt daugelis susimąstome, jog iki gyvenimo galo įkalinimo įstaigose laiką leidžiantys nusikaltėliai yra didžiulė našta valstybei, o už jų išlaikymą mokame kiekvienas mūsų ir to jie nenusipelno. Galbūt.
Iš tiesų, kalinio išlaikymas valstybei per metus kainuoja apie 18 000 litų. Pamanysite, jog tokių pinigų daugelis lietuvių neuždirba net sąžiningai dirbdami. Tačiau tuo nereikėtų apsigauti – didelė dalis kalinio išlaikymo išlaidų yra administracinės, tad ypatingai gerai gyvenančiais kaliniais nederėtų piktintis. Ir juoba kvaila piktintis ir sakyti, jog mirties bausmė padėtų sutaupyti valstybei pinigų.
Skaičiuojama, jog Kalifornijos valstija per penkerius metus sutaupytų maždaug milijardą dolerių, jei mirties bausmė būtų pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Taip yra todėl, kad pasaulyje jau seniai niekas tiesiog nekapoja galvų.
Kad šitokia bausmė būtų paskirta, reikalingas ilgas teisinis procesas – daug ilgesnis nei įkalinimui iki gyvos galvos. Ilgas teisinis procesas reiškia, jog jis ir kainuos daugiau. Be to, dauguma tyrimų, kurie turėtų įrodyti atsakovo kaltę, būna užginčijami, tad tenka juos vykdyti iš naujo, taip praktiškai padvigubinant tyrimo išlaidas. Dažnu atveju pakartotini tyrimai būna bevaisiai, tad nusikaltėlis lieka nenubaustas mirties bausme ir, tarkime, lieka įkalintas iki gyvos galvos, o už mirties bausmę jau būna sumokėta dėl užsitęsusių teismų.
Taip pat svarbu suprasti ir tai, kad dažniausiai nusikaltėlis prieš įvykdydamas nusikaltimą nesusimąsto, kokia bausmė jam bus paskirta. Kaip vaikas nedrįs prisipažinti kieme išdaužęs langą, nusikaltėlis irgi bandys išvengti bet kokios bausmės, tad jam nebus jokio skirtumo, ar tai bus įkalinimas, ar mirties bausmė. Juokais galima prisiminti ir pastarosiomis dienomis plintantį posakį: koks skirtumas ko neturėti – litų ar eurų... Taip pat ir nusikaltėliui nėra svarbu kokios bausmės negauti.
Žmogus, darantis nusikaltimą (kalbant apie mirties bausmę – sunkų, tarkime, žmogžudystę), jau ir taip save nubaudžia sąžinės graužatimi ir vargu ar mirties bausmė galėtų būti baisesnė. O jei žmogžudžio sąžinė negraužia, tai vargu ar jis susimąstys ir apie sau gresiantį pavojų. Galų gale, mirties bausmės atlikimas mus paverstų tokiais pat žiauriais kaip ir nusikaltėlis, nes būtų atimta jo gyvybė.
Nepaisant pasaulyje vyraujančios neigiamos nuomonės apie mirties bausmę, nemažoje dalyje šalių ji yra nepanaikinta iki šiol. Vis dėlto, šios bausmės efektyvumu galima suabejoti žvelgiant į statistinius rodiklius. Statistika rodo, jog tose JAV valstijose, kuriose mirties bausmė yra įteisinta, žmogžudysčių skaičius (įvertinant gyventojų skaičių) kasmet būna net iki 40% didesnis nei šalyse, kuriose mirties bausmė nėra įteisinta.
O štai iš 10 valstybių, kurios pasaulyje rikiuojasi kaip žmogžudysčių „lyderės“, mirties bausmės neturi tik Hondūras, Venesuela, Kolumbija ir Pietų Afrikos Respublika. Tad skaičiai verčia susimąstyti, ar brangi ir prieštaringai vertinama mirties bausmė iš tiesų yra veiksminga.
Galų gale, mirties bausmės įvykdymas nesugrąžins žmonių, kuriems gyvybę atėmė nuteistasis. Galbūt jis už padarytus nusikaltimus per likusį savo gyvenimą pasauliui gali duoti naudos, o didžiausia bausmė jam bus sąžinės graužatis dėl atimtos žmogaus gyvybės.