Žiauru. Atrodo, kad moterys tyčia piktybinės. Būna toks tiesioginis piktybiškumas, kai žmogus tiesiai šviesiai siunčia kitus rusiškai, tyčiojasi. O čia toks paslėptas piktybiškumas, nugludintas. Moteriškės rašo tokia forma, kad lyg ir norėtų padėti ar patarti, o realiai papriekaištauja. Ir dar nusaldina viską, kad nebūtų prie ko prikibti. Maždaug: „Saulele, man tai tokie būdai netinka, aš savo vaikus su meile (!) užauginau, bet tau didžiausios sėkmytės su mažiuku!“
Tai ar čia normalu? Bobos aršiau turginių, ir dar kalbant tokia tema — apie vaikus! Ir kai rašo tokia, kad su meile augino, tai nesitiki, nes iš rašymo stiliaus matyti, kad ir į akis, ir į dūšią prispjaut gali. Koks čia tada „su meile“? Daug kas turbūt skaitė tą post’ą ir diskusiją, bet trumpai nupasakoju: Agnė parekomendavo knygą apie tai, kaip kūdikius auginti pagal tam tikrą režimą, o po apačia prasidėjo karas tema „ar reikalingas režimas“. Vienos rašė, kad savo leliukus pagal režimą augino ir jie net pilvo diegliukų neturėjo, kitos – kad režimas yra kareivinės ir vargšas lelius negaus nė kruopos meilės.
Negaus nė kruopos meilės, jei eis miegot laiku? Na, jau atleiskit.
Kol kas mėgstamiausia mano knyga yra apie prancūzišką vaikų auklėjimą. Joje neišdėstytas konkretus planas, užtat yra labai geros gairės. Kad vaikas turi turėti nustatytą miego, kėlimosi, žaidimų, valgymo ir netgi vienatvės laiką. Taip, vienatvės, nes turi ir vienas su savimi išmokti pabūti.
Tikiu, kad į kūdikius jau reikia žiūrėti kaip į atskirus žmones, su pagarba, ir duoti jiems savos erdvės. Ir tai nereiškia, kad reikia palikti juos klykiančius ar neimti ant rankų, niekada nepamyluoti. Bet jeigu vaikas ramiai apžiūrinėja sienų raštą ar lovelės kraštą (!), nereikia iškart pulti prie jo, kišant papą ar spalvotą žaislą.
Esu tolerantiška kitaip mąstančioms ir kitaip užauginusioms, kito daržas – ne mano reikalas. Bet negaliu suprasti, kodėl jos neturi tos pačios tolerancijos moterims, kurios nori gyventi sistemingai, o ne „intuityviai“.
Neduok Dieve, paminėsi, kad esi maitinimo valandomis šalininkė, tai kitos pasirengusios tave užkapoti, nes „koks kankinimas, o jeigu vaikui nusiramint norisi?“
Tai jo, kodėl ne, gal tada ir man, kai nusiramint norisi, iškart valgyt? Maža ko kam norisi.
Manau, kad jeigu suaugęs žmogus ramiau ir saugiau jaučiasi gyvendamas tam tikru nustatytu ritmu, turėdamas rutiną, tai vaikui tas ribų turėjimas kaip tik prideda saugumo jausmo.
O visokiuose forumuose, beje, kai kurios iš tų pačių aktyvisčių supermamų guodžiasi, kad, deja, deja, per nėštumą nesugebėjusios net sumažinti rūkymo arba iki penkerių metų su sūnumi miegančios vienoj lovoj.
Tad nors tu ką, režimas blogai neskamba. Išsikroviau – palengvėjo. Tikiuosi, gal ne mane vieną šitaip „patarinėtojų gvardija“ veikia. Dėkui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
