Man 25-eri metai. Esu baigęs humanitarinės srities magistrantūrą geriausiame, seniausiame Lietuvos universitete. Studijomis buvau patenkintas, dėstytojais taip pat ir jokių priekaištų jiems neturiu. Bet jau pusę metų negaliu įsidarbinti. Taip, tai yra dalies jaunų žmonių problema.
Per 6 mėnesių CV ir motyvacinių laiškų siuntimo maratoną gavau tik tris kvietimus į darbo pokalbius, bet nė viename nepasisekė. Skaitytojai tikriausiai pasakys, kad nemoku savęs pristatyti. Gali būti, bet aš neabejoju savo sugebėjimais ir žiniomis. Be reikalaujamos (kaip dabar jau įprasta tapo) anglų kalbos, dar moku dvi užsienio kalbas ir dar vienos kalbos pagrindus. Na, taip pat paklausite: o kas čia tokio? Kalbos dar ne viskas.
Taip, sutinku, logiškai mąstant mano problema tada tampa įgytų universitete žinių nepakankamumas? Atsakyčiau, kad ne, turėdamas laisvo laiko aš jas vis gilinu, taip pat domiuosi ir kitomis sritimis (dažniausiai socialinėmis), kurios padėtų man įsidarbinti, bet ir vėl nieko.
Taip ir prieiname prie svarbiausios dalies, kuri itin reikšminga ieškant darbovietės, – darbo patirties. Bet kaip man jos turėti, jei tik neseniai baigiau studijas? Sakysite, kad reikėjo dirbti studijų metu, būti padavėju ar kur nors panašiai. Taip, sutinku, bet galėjo nukentėti mano įvertinimai, nes dauguma mano kurso draugų, kurie dirbo, neišlaikydavo egzaminų ar neparašydavo baigiamųjų darbų. Taip atsitiko, kad man nereikėjo dirbti, mano tėvai pasiturintys, tad galėjau sau leisti visiškai save realizuoti moksluose.
Grįždamas prie darbo patirties norėčiau pažymėti, kad tuos konkursus laimėjo per 60 metų vyras, daugiau kaip 35 metų vyras ir 30 metų mergina. Nors už pastarųjų dviejų konkursų laimėtojų nieko prieš neturiu, bet ar verta į darbą priimti vyresnio amžiaus žmogų, kuris po 5–7 metų išeis į pensiją, ir vėl reiks ieškotis naujo darbuotojo.
Suprantu, kad toks mano požiūris gali ir įžeisti ką nors, dėl to labai atsiprašau, bet ar nevertėtų duoti jaunam žmogui galimybę? Kalbu ne vien apie save, bet ir apie 10 kitų jaunų žmonių, kurie dalyvavo konkursuose. Juk jaunas žmogus žvelgia į ateitį, jis yra kupinas jėgų ir ryžto save realizuoti, nors tai skamba ir idealistiškai.
Tad norėčiau atkreipti darbdavių dėmesį: ar nereikėtų daugiau galimybių suteikti jauniems žmonėms, kurie yra baigę mokslus, tarp jų nėra tinginių, tiesiog jiems gal nereikėjo studijų metu per daug rūpintis savo finansais.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, ar nevertėtų mūsų valdžios atstovams susirūpinti jaunimo įsidarbinimo problema. Nors ši problema dažnai nagrinėjama, bet konkrečių veiksmų nėra.
Aš gerbiu vyresnio amžiaus žmones, jų patirtį ir atsidavimą, bet gal pensinio amžiaus darbuotojams vertėtų užleisti vietą jauniems žmonėms. Bet taip išeina, kad jie dirbdami ir mokėdami mokesčius patys sau moka ir pensijas. Man patinka Vakarų Europos patirtis: sukakus pensiniam amžiui jis pasirenka vieną iš dviejų variantų: toliau dirbti ar išeiti į pensiją, o dažniausiai pasirenkamas antras variantas. Žinoma, atsakysite: kokios pensijos Europoje, o kokios pas mus Lietuvoje. Taip, su tuo visiškai sutinku.
Nenorėčiau toliau gilintis į Lietuvos socialines problemas, nes tada mano laiškas būtų begalinis, bet šiuo laišku dar kartą norėčiau atkreipti darbdavių dėmesį – patirtis yra ne viskas. Juk jaunas žmogus mokosi greičiau ir greičiau įsisavina patirtį. Ar nereikėtų suteikti galimybę ką tik studijas pabaigusiems absolventams parodyti savo galimybes, o valstybės atstovams ieškoti šios problemos sprendimų?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
