Valstybė yra stipri tiek, kiek ji rūpinasi pačiu silpniausiu žmogumi. Amžinai verkiama, kad trūksta pinigų. Man Lietuvos politika šių vaikų atžvilgiu asocijuojasi su minimumą gaunančių tėvų gyvenimu – nuolat nėra pinigų, nesitikėk geresnio rytojaus.
Išskyriau dalį lėšų – kapstykis, motin, kaip sugebi, nes aš turiu dirbti, o tu sėdėk namuose ir slaugyk neįgalų vaiką. Nesvarbu, kad tau gresia perdegimo sindromas, kad 24 valandas per parą patiri stresą, kad negali išsimiegoti, kad nuolat eini iš proto kaip vaikelį lavinti, kaip gyventi toliau.
Niekam nerūpi, kad dėl tokio gyvenimo tu susergi depresija pati to nesuprasdama, kad stikliukas padeda laikinai nuslopinti nuovargį ir neviltį dėl to, kad suiro santykiai šeimoje, kad apsileidai, nes nebegali normaliai savęs prižiūrėti. Dėl to, kad vyras vis vėliau grįžta iš darbo, kad dažnokai pakelia ranką. Kam pasiskųsi? Juk netekusi vyro, neteksi ir tos menkos atramos. Teks vienai auginti neįgalų vaikelį, o kur dar šalia sveiki vaikai.
Kam papasakoti, kaip gyveni, kai užsidaro durys, kai bijai kaimynų žvilgsnių ir visuomenės pasmerkimo, kad įsčios nesugebėjo išnešioti sveiko vaikelio? Statistika paprasta – 90 proc. šeimų išsiskiria, jeigu namuose yra neįgalus vaikas. Žinai, kad serga visa tavo šeima ir nieko negali pakeisti. Darželiai nepriima, mokykloje nepasitenkinimas. Matot, mielieji, vėl bėdnystos reikalai – tokiems vaikams valstybinėse įstaigose turi būti padėjėjas. Apsidairykite, ar yra? Žinoma, taupymo sumetimais tik vienetai. Įstatymai yra, bet jie neveikia, nes savivaldybės tarybos politikai nusprendžia tavo vaiko likimą. Kaip turėtų būti?
Neįgalumo pinigėliai priklauso, tačiau turėtų mokėti ir už valandas mamai, kai vaikas jau būna grįžęs iš ugdymo įstaigos. Neįgalus vaikas turi gauti visų specialistų pagalbą, jį privaloma pradėti ugdyti nuo pat mažumės. Įstatymai yra. Bet tai priklauso nuo savivaldybės politikos, švietimo skyriaus vadovo, ugdymo įstaigos direktoriaus – jie turi pasirūpinti, kad tavo vaikas gautų viską, ko reikia.
Na, jeigu šalia nėra įstaigos su specialistais – jų reikalas, kur nuvežti jūsų vaikelį. Štai čia prasideda. Už transporto paslaugas turi mokėti pati, nes mokykliniai autobusai neveš 20-30 kilometrų į įstaigą, kur yra specialistai. Vėl, mamyte, tavo reikalas...Greičiausiai sutiksi, kad vaikelis būtų būtų artimiausioje ugdymo įstaigoje, nes finansai per maži vežioti toliau.
Dėl ugdymo paskyrimo Lietuvoje sistema veikia gerai: pedagoginės-psichologinės tarnybos specialistai nustatys vaikučio galias ir stiprybes, parašo rekomendaciją auklėtojoms ar mokytojoms, jie viską išaiškina, psichologas pakomentuoja. O kur tie užaugę vaikai patenka, kurie turi tik lengvą intelekto sutrikimą, bet neturi gretutinių ligų? Ogi niekur – jie savarankiškai dirbti nesugeba, niekas jų nepriima, nes šalia turi būti prižiūrinti žmogus. Ar reikia verslininkui tokios naštos? Pelno negausi. Vadinu juos „niekam nereikalingais vaikais“. Grupės nėra, darbo nėra, gauna iš Darbo biržos bene 320 litų be vilties įsidarbinti.
Valstybė stipri tiek, kiek ji rūpinasi pačiais silpniausiais. Dažniausiai tokios šeimos ir neįgalūs vaikai yra tikri valstybės našlaičiai. Oponentams pasakysiu, nežiūrėkite į didžiuosius miestus, kuriuose padėtis gal geresnė, pažiūrėkite į Lietuvos provinciją. Būkit stiprūs, mieli tėveliai, auginantys neįgalius vaikus, jūs patys geriausi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
