Tokie klausimai užplūdo ne tik mane, nes žinau ne vieną ir ne du lietuvius, kurie Norvegiją vadina savo namais. Pasiklausius kai kurių istorijų atrodo, kad egzistuoja dvi skirtingos Norvegijos.
Taip, aš gyvenu Norvegijoje. Niekada net nesvarsčiau, kurią šalį rinktis. Atvykau į Norvegiją prieš daug metų, kai Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą (ES). Tuo metu, norint dirbti Norvegijoje, reikėjo darbo vizos. Važiavau su mintimi, kad Norvegijoje pabūsiu metus. Buvau neseniai pabaigusi mokyklą Lietuvoje.
Pabuvau vienus metus, pasiūlė pasilikti dar metams. Tuos dvejus metus lankiau norvegų kalbos kursus, išsilaikiau Bergeno testą ir norvegų draugų pastūmėta įstojau į universitetą. Likau dar trejiems metams. Per tą laiką Lietuva įstojo į ES, tapo lengviau likti šalyje. Po studijų jau turėjau darbą, susijusį su baigtomis studijomis.
Taip ir likau. Čia susipažinau su vyru, kuris taip pat lietuvis. Turime neblogus darbus, draugus, tad apie grįžimą į Lietuvą net nesvarstome. Tokiomis mintimis net negyvename, nes tai mums prilygtų gręžiojimuisi atgal.
Kodėl mums čia gera, o kitiems ne? Jei nori gyventi, įsitvirtinti svečioje šalyje, turi joje ir gyventi, nesvarstydamas, kad „aš tik trumpam“. Kiek čia esu sutikusi lietuvių, o sutikau tikrai pakankamai daug, tas jų „trumpam“ išauga į metus, penkerius ir daugiau.
Dažnai tie žmonės, kurie čia tik neva laikinai atvyksta, nesimoko kalbos, taupo pinigus, nesistengia integruotis, nepasitvirtina savo lietuviškų diplomų, tenkinasi tik tuo paprastu darbu, kurį gali dirbti be kalbos ir išsilavinimo. Ir vis guodžiasi, aš dar meteliai, dar kiti, ir viskas, važiuosiu namo.
Vieni aiškina, kad į Lietuvą parvyks, kai vaikų atsiras. Vėliau aiškina, kad kai vaikas pradės lankyti darželį, kai vaikas pradės lankyti mokyklą. Ir kai galiausiai paklausi, kiek metų čia esi, atsako – 10 metų.
Kalbos nemoka, norvegus vadina troliais, maistas jiems – neskanus, viskas yra blogai, o apie integravimąsi net nesvarsto, nes juk jie atvyko laikinai.
Tas „trumpam“ į „ilgam“, gerąja prasme, pasikeičia nebent pradėjus labiau save sieti su nauja šalimi, atsiradus kažkokiems įsipareigojimams.
Pavyzdžiui, mes seniai norėjome nuosavo būsto, kryptingai prie to ėjome nuo pat pradžių. Norvegijoje dažniausiai reikia turėti savo 15–20 procentų kapitalo nuo būsto vertės, kad gautum likusią dalį iš banko.
Aišku, yra labai daug išimčių. Jei šeima neturi tos dalies savo kapitalo, gali prašyti savivaldybės, kad ji paskolintų tą dalį su mažesnėmis palūkanomis. Bet tai priklauso nuo pajamų.
Mūsų metinės pajamos buvo per didelės, todėl teko patiems taupyti reikalingą sumą. Užteko 10 procentų savo kapitalo, nes tame banke turėjome vadinamą BSU sąskaitą (BSU sąskaita yra jaunimo iki 34 metų būsto taupymo sąskaita).
Joje esamus pinigus galima panaudoti tik būsto pirkimui ir niekam kitam, arba neteksi mokesčių privilegijos, taupant šiuos pinigus. Sutaupėme tą sumą, nusipirkome namą. Nėra sunku gauti būsto paskolą, ypač jei abu šeimoje yra dirbantys, turintys nuolatinį darbą.
Pamenu, kai tik atvažiavau į Norvegiją, buvau apstulbusi dėl švietimo sistemos. Man tikrai atrodė, kad darželis, mokykla, net universitetas, kuriame studijavau, yra žemo lygio, lyginant su lietuviška švietimo sistema.
Darželiuose vaikai visą dieną praleidžia lauke, net miega lauke, valgo lauke. Universitete visi darbai yra grupiniai, jokio individualumo, paskaitų tik 1–2 per dieną, 3–4 egzaminai per semestrą.
Vis dėlto, kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau matau ir tos sistemos privalumus. Mano vaikai lanko darželį. Taip, jie taip pat miega lauke, jie valgo lauke. Bet jie laimingi. Jie laimingi, nors ir išsipurvinę, nes ką tik sėdėjo baloje. Čia jiems leidžiama būti vaikais.
Ir juos taip pat daug ko moko darželiuose, tik ne vadovaudamiesi griežtomis taisyklėmis, o žaisdami. Buvau nustebusi, kiek vaikai parsineša darbelių, piešinių, kiek visko jie turi papasakoti kiekvieną dieną – ką veikė, kaip ėjo pasivaikščioti, kad gėrė kakavą, kad per lietų kepė blynus ant ugnies keptuvėje lauke.
Savo miestelyje turime lietuvių bendruomenę, gal ateityje bus ir mokyklėlė vaikams. Jei vaikai norės, leisime ir ten. Tiesa, nors vaikai lanko norvegų darželį, namie kalbame tik lietuviškai, skaitome lietuviškas knygutes, švenčiame lietuviškas šventes.
Gal ateityje užrašysiu vaikus ir į Ozo gimnaziją, jei matysiu, kad vaikams tai nebus našta. O ir šiaip, mano vaikai bendrauja su lietuviais vaikais, turi draugų lietuvių, todėl didelių problemų dėl lietuvių kalbos neturi. Moka dvi kalbas, tuo ir džiaugiamės.
Kadangi vaikai gimė Norvegijoje, negaliu vertinti Lietuvos darželių. Manau ir tikiuosi, kad visur yra tas pat, ta pozityvioji tėvystė. Norvegijoje vaikas yra labai svarbus. Kaip ir šeima. Vaikas turi džiaugtis vaikyste. Jo negalima mušti, negalima ant jo rėkti, negalima stumdyti, negalima grasinti ar įžeidinėti.
Taip pat kaip ir žmona su vyru, negali vienas kito mušti, šaukti vienas ant kito, įžeidinėti. Vaikas turi jausti šilumą ir norą grįžti namo, o ne baimę dėl savęs ar mamos/tėvo. Pripažinsiu, keista buvo atvykus matyti, kad vaikai eina miegoti jau 19–20 val., kad vos ne visą dieną valgo tik sumuštinius.
Bet kai pati dabar auginu du mažiukus, tai faktiškai jie tą patį daro. Jie taip pat eina miegoti 19–20 val. Aš tuo džiaugiuosi, nes tada turime laiko mes su vyru pasėdėti ant sofos, padiskutuoti apie klausimus, kurių gal nenorėtume, kad vaikai girdėtų, ir pasibūti dviese.
Norvegijoje yra labai svarbu vyrui ir žmonai skirti laiko vienas kitam. Aišku, vaikų mes per prievartą tikrai neguldome. Bet jie darželyje tiek atsibūna lauke, juos taip užima žaidimais, lakstymu, pasivaikščiojimais po kalnelius ir miškus, kad grįžę jie pavalgo vakarienę, pasėdi su knyga ir jau patys knapsi nosytėmis, patys prašosi į lovą. Bet į darželį keliauja su džiaugsmu.
Sekmadienis yra šeimos diena. Nemačiau, kad vyrai Lietuvoje tiek užsiimtų su savo vaikais, kiek čia užsiima norvegai. Na, situacija Lietuvoje gal ir pasikeitusi per tuos metus, kiek gyvenu čia. Nedrįsiu teigti, kad Lietuvoje vyrai yra kitokie. Bet aš asmeniškai buvau nustebusi, kad sekmadienį visa šeima važiuoja dviračiais pasivažinėti, eina į kalnus.
Kai kurie lietuviai kartais pakomentuoja, kad kaip blogai, juk sekmadienį parduotuvės nedirba. Tačiau parduotuvės todėl ir nedirba, kad visi, net ir pardavėjai, turėtų tą vieną dieną per savaitę laisvą, šeimos dieną. Todėl auklėtojos darželiuose kai kada net įtariai pasižiūri, jei paaiškėja, kad tėvas dirba visą mėnesį faktiškai be poilsio dienų.
Tai yra neteisėta. O kai kurie lietuviai mato tik pinigus, todėl dirba legaliai ir per kelis darbus. Jų vaikų gaila, nes jie nemato tėčių, o tai labai atsispindi darželiuose, kai auklėtojos klausia apie tėvus.
Nemažai laiko praleidžiame su lietuvių bendruomene. Lietuvių Norvegijoje yra daug. Šalis didelė, todėl faktiškai kiekvienas regionas turi po nedidelę bendruomenę.
Ką veikiame? Susitinkame, švenčiame lietuviškas šventes, tokias kaip Užgavėnės, Kalėdos. Vaikai bendrauja, suaugusieji pabendrauja. Į bendrijas dažniausiai eina žmonės su šeimomis – dėl vaikų, kad jie bendrautų, nepamirštų kalbos ir tradicijų. Be to, daugelis švenčių, kuriose yra vaikų, apsieina be alkoholio.
Smagu su vaikais nueiti į lietuvišką teatrą, kurį kartais atsiveža bendruomenė, suaugusiesiems – į lietuviškus filmus, pasibūti prie ežero, galiausiai paplepėti, pamatyti naujų veidų.
Organizuojame patys ir šviečiamuosius seminarus, pavyzdžiui, darbo teisės įstatymų, vaiko teisių apsaugos tarnybos, mokesčių deklaracijos temomis.
Kadangi mano pasakojimas pasisuko apie vaikų teises, o ir parašyti nusprendžiau dėl pastarųjų „vaiko grobimo“ įvykių, tuo ir užbaigsiu laišką.
Prieš kelerius metus teko dalyvauti susitikime su „Barnevernet“ ir lietuvių bendruomene. Įdomybės prasidėjo tada, kai organizatorė nuėjo tartis dėl susitikimo – vaikų teisės nesuprato, ko čia tie lietuviai nori, juk lietuvių vaikų nėra paimta nė vieno, tik kelios šeimos tėra jų įrašuose ir tos pačios gauna pagalbą, o apie atėmimą net kalbos nėra.
O ir statistiškai lietuviai net į dešimtuką nepatenka pagal paimtų vaikų skaičių visoje Norvegijoje. Bet surengti seminarą sutiko. Tai moteriškės buvo apstulbusios po susitikimo, sako: iš kur tokia panika pas jus, nusiraminkite, viskas čia gerai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
