Tau gėda dėl plojimų lėktuve? Man irgi gėda. Pasakysiu dėl ko

Kai perskaičiau Pauliaus straipsnį apie „prasčiokus“, kurie ploja lėktuvui nusileidus, ir  kad tai neva žemas lygis, mane apėmė pyktis. Ir ne tik Pauliui, bet ir visiems kitiems taip mąstantiems žmonėms.

Manau, užtektų nukeliauti bent kartą gyvenime į Paryžių. Nors keturioms dienoms.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Manau, užtektų nukeliauti bent kartą gyvenime į Paryžių. Nors keturioms dienoms.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Valentas

Apr 25, 2018, 3:45 PM

Negaliu susivaldyti – taip norisi su suraukta kakta išlieti mintis. Tai gal nebeplokime muzikantams po jų kiekvienos atliktos dainos? Nes, galų gale, ne tik savo pinigus ir laiką atidavėt muzikantams bei renginio organizatoriams, bet ir plojimais didinat muzikantų narciziškumo jausmą! 

Gal nebeplokime krepšininkams už gražų tritaškį? O kam? Juk jie treniruojasi, kad kuo geriau per varžybas pasirodytų. Ką jau kalbėti apie barbarišką stūgavimą priešininkų komandai, bandant šitaip jiems sutrukdyti įmesti į krepšį. Juk grįžę jie tik ir pasakos, kad išvis neturime jokios kultūros.

Man būna gėda ir bloga skrandyje skaityti bei girdėti šitokį lietuvių nepasitenkinimą viskuo.

Kartą, kai ėjau į mokyklą, lauke mačiau auklėtoją su pradinukais, kurie, kaip supratau, važiavo į kino teatrą filmo žiūrėti.  Vaikai tarpusavyje kalbėjo, kokius spragėsius ir gėrimus pirks tik nuvažiavę. O mokytoja kaip tikrų tikriausia Lietuvos kultūros puoselėtoja pasakė angliškai vaikams: „This is Lithuania, not America (čia yra Lietuva, ne Amerika).

Bet svarbiausia, su kokia intonacija pasakė – lyg pyktų, lyg visa amerikietiška kultūra yra blogai. Jei nebūčiau skubėjęs tą dieną į klasę ir jei būtų buvę nusispjauti man į savo nervus dėl sugaišto laiko, tikrai būčiau jai atšovęs: „O kažin kas sukūrė kino teatrą? Tikrai, kad ne lietuviai...“ O principinis draudimas valgyti spragėsius – lyg užsilikusi sovietinė atgyvena.

Kaip tik buvau Ryčio Zemkausko  paskaitoje Klaipėdoje. Buvo kalbama apie tai, kad sovietiškumas iki šiol gyvas mumyse.  Jis pasireiškia per mūsų pesimistinį mąstymą – kad viskas yra blogai, kažkas kaltas, kad algos mažos ir panašiai.

R.Zemkauskas, atsakinėdamas į žmonių klausimus, pasakė, jog, norint išsivaduoti iš sovietinio mąstymo, būti kitokiems, geresniems, jau kitaip mąstantiems žmonėmis, reikia bent  tris mėnesius pagyventi Europos šalyje.

Bet čia, žinoma, tik teorija. Manau, užtektų nukeliauti bent kartą gyvenime į Paryžių. Nors keturioms dienoms. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog visi prancūzai labai šiltai sveikinasi su savo klientais, nors ir jie nieko neperka. Ir taip maloniai atsisveikina, ko Lietuvoje beveik niekada neišgirsi.

Nors, žinoma, dabar toks žmogus kaip Paulius pasakytų – jie ir šypsosi, kad tu pirktum ką nors iš jų.

Mes, lietuviai, iš visko, kas gera, mokame padaryti viską pilka. Manau, taip yra dėl to, kad kiekvienas kiekvieną dieną kažko nekenčiam, vis mąstom, kaip viskas blogai. Kada bus viso šito gana? Kada bus sukurta akcija „Diena su šypsena“, diena, kai svetimam žmogui nuoširdžiai su šypsena pasakysime „laba diena“, nors jo ir nepažįstame. Kada? Man patiko tokios knygos kaip „Laimingas žmogus“, „Dievas visada keliauja incognito“. Jose puikiai aprašomas perdėtas savęs kritikavimas, baimės, nepasitikėjimas žmonėmis.

Jeigu tik išgirstam, kad koks kaimynas uždirba pinigus užsienyje, o mes Lietuvoje vis dar vargstam, savo pavydą ir pyktį slepiam po mintimis, kad kaimynas vergauja ten išvykęs, o ne dirba užsienyje. Gal vagia, vartoja narkotikus... Tik laiko klausimas, kada taip bus. Man gėda dėl lietuvių, kurie kažkuo nuolat skundžiasi. Atrodo, darbe turiu net kelis kolegas, kurie „įsitrynė“ į mano „Facebook“ draugų sąrašą vien tam, kad galėtų pašnipinėti mano profilį ir vėliau apkalbinėti. Nes tokie mes, lietuviai, esam. Prieš akis draugai, o už nugaros šaipomės.

Net baisu užkalbinti svetimą žmogų. Jau vien dėl to, jog dauguma mūsų linkę ne išklausyti žmogų, o smerkti, analizuoti, siekti naudos.

Dalinkimės džiaugsmais, atradimais, savo nauja patirtimi kokioje kelionėje. Ji gal ir nebus tobula kaip pasakoje, bet nejau taip sunku nusišypsoti, pasidžiaugti, su švelnia ironija perspėti kitus apie padarytas klaidas ir visa kita?

Manau, net ir šiame mano rašinyje yra velniškai daug pesimizmo apie pačius pesimistus, atsiprašau labai už tai. Kai kas nors iš kažko daro didelį burbulą, taip ir norisi man jį susprogdinti.

Dalinkimės džiaugsmais, atradimais, savo nauja patirtimi kokioje kelionėje. Ji gal ir nebus tobula kaip pasakoje, bet nejau taip sunku nusišypsoti, pasidžiaugti, su švelnia ironija perspėti kitus apie padarytas klaidas ir visa kita?

Būkime savimi, nebijokime siekti savo svajonių, nes tai yra raktas į jūsų laimę. Kaip Will'as Smithas filme „Ieškantys laimės“ sakė: „Niekad neklausyk tų, kurie tau kada nors sakys, kad tu kažko negali ar nepasieksi to tikslo.“

 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.