Tačiau yra ir kita rūšis degradavusių asmenų, kuriuos aš vadinu larikais.
Eilinio lariko paauglystė prasideda, kai jam būna 14 metų. Užsiėmę, o dažnai ir užsienyje uždarbiaujantys tėvai ar vienišos mamos siunčia paliktiems vaikams pinigų. Juos dažniausiai augina senelė, namuose girtaujama, vyksta muštynės, ir vaikas, nuo mažens matydamas sužvėrėjusių namiškių tarpusavio pjautynes, pats nepastebi, kaip tampa mankurtu. Be to, dažnai be priežiūros augantys vaikai patenka į internatus, kuriuose realiai egzistuoja zonos taisyklės.
Pažinojau ir aš vieną tokį lariką. Prieš 23 metus į mūsų 4 klasę atėjo naujokas. Vaikystę praleidęs Krasnojarske, jis vos vos kalbėjo lietuviškai, tačiau neblogai mokėjo matematiką ir rusiškus lagerių papročius.
Tolimojo Sibiro miestus įkūrę kaliniai gyveno zonos paniatkių ritmu – panašiai kaip kai kurios arabų šalys gyvena pagal viduramžišką, mums nesuprantamą šariatą. Iki šiol Sibiro miestai garsėja nežabotu nusikalstamumu.
Tarp tų pokario naujakurių pateko ir mūsų tremtinių iš Baltijos šalių. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, nemažai jų palikuonių sugrįžo čia. Panašu, kad jų vaikai, anūkai, buvo įpratę augti nuolatinės įtampos sąlygomis, todėl kai kuriems jų buvo keista, kad Lietuvoje taip ramu.
Vienas iš taip ir nepritapusių prie lietuviškų papročių buvo mano minėtas Larikas.
Susiklosčius nepalankiomis šeimyninėmis aplinkybėmis, vaikas buvo paliktas augti internate. Ten jam teko kovoti už save ir, augdamas tarp kitų gyvenimo nuskriaustų vaikų, Larikas užaugo buku, tik jėgą pripažįstančiu begalviu.
Penkiolikos pradėjo gerti, o šešiolikos jis jau taip degradavo, kad šokdavo muštis su suaugusiais vyrais. Būdavo gaila matyti daužomą jo plikai skustą galvą. Jis šokdavo ant visų ir nuolat būdavo sudaužytas.
Man buvo keista žiūrėti į žmogų, kuris turėjo tokį potencialą, tačiau degradavo. Būdavo, ateina pas vietinį verslininką ir smogia jam į galvą. Šiaip, iš lempos.
Neilgai trukus jis sėdo į kalėjimą. Kalėjime jis buvo kažkieno duchas, vėliau įniko į narkotikus, o grįžęs visiems gyrėsi, kad tapo vierchu – visus siuntinėjo ant trijų raidžių, o vėliau, jo žodžiais, pagaidino vieną verslininką. Visiems gyrėsi, kad jį apmyžo. Nežinau, kiek čia tiesos, bet man visa tai skambėjo šlykščiai ir buvo sunku patikėti, kad šis kažkada buvęs šaunus žmogus taip nusivažiavo.
Vėliau tas jaunas verslininkas atsivežė dvi mašinas sportiškai sudėtų Šiaulių banditų, kurie įnirtingai ieškojo Lariko, įsiveržė į namus, supjaustė baldus, susirado jo tokius pat degradavusius draugelius, įsivertė į bagažinę, nusivežė į mišką, pakabino aukštyn kojomis ir šaudė palei ausis. Vėliau jie pagavo ir patį Lariką, žiauriai kankino, bet paliko gyvą.
Vėliau šitas veikėjas tiek prisidirbo, kad jam teko sprukti į Angliją ir slėptis – tiek nuo banditų, tiek nuo teisėsaugos. Laisvalaikį užpildydavo alkoholiu, o „Facebook“ kartas nuo karto publikuoja nuotraukas, kur kažkas ant kaktos jam išpaišo penį.
Tokių larikų Lietuvoje yra tūkstančiai. Tokie žmonės labai anksti susilaukia vaikų. Daugybės vaikų, ir tie vaikai dažniausiai atsiduria vaikų namuose.
Ar reikia gailėti tokių žmonių? Ar tokius žmones reikia atskirti ir izoliuoti nuo visuomenės?
Yra ir dar kita asocialų pusė. Ji labai paplitusi mažuose kaimuose. Kauniečiai tokius žmones vadina džiumbrais.
Į aštuntą klasę mokytis atėjo toks peraugęs dručkis. Jis buvo kelis kartus paliktas antriems metams kartoti kurso ir buvo bukas kaip bato aulas. Kadangi nesimokė ir nuolat valkatavo, žmonės jį vadino tiesiog valkatūzu. Valkatūzas jam labai nepatiko, tad pasivadino Tūzu.
Šis vyrukas labai anksti prasigėrė, o buvo iš kultūringos šeimos. Kartą prisigėręs su mėšlinais botais įžygiavo į mokyklos kalėdinio vakaro šventę ir visiems siūlė įkalti su juo anodijos. Aš niekada nepamiršiu jaunesnių klasių mergaičių ir berniukų žvilgsnių, kurie su pasišlykštėjimu žvelgė į šitą žmogystą, kuris vadino save Tūzu.
Anodija – dar baisiau negu pilstukas. Anodija – tai eteriu prisotintas spiritas. Anodija suėda kepenis per keletą mėnesių.
Dažnai matydavau Tūzą girtą miegantį ant pievutės. Kažkaip jis atsidūrė Airijoje, kur medžiodavo gulbes, jas kepdavo, valgydavo. Pamenat, buvo rašyta spaudoj, kaip Airijoje buvo sulaikyti benamiai Lietuviai, kurie kepė gulbes?
Vėliau Tūzas galutinai prasigėrė ir įsiliejo į vietos asocialų gretas.
Ką mums davė Europos Sąjunga?
Daug ką, juolab, kad daug beviltiškų degradavusių asmenų patraukė į Vakarus ir numetė savo naštą tėvynei.
Jūs nepatikėsit,bet Londone mačiau tokių degradavusių ir bukų larikų ir valkatūzų, kad nieko panašaus nemačiau nei Vilniuj, nei Klaipėdoj, nei Kaune.
Kauniečiai labai taikliai pastebėjo. Jų teigimu, jeigu Lietuvą užimtų Rusija, mums labiausiai kenktų ne vatnikai. Mūsų priešais taptų tokie larikai.
Prisiminkime pokarį! Lietuvoje labiausiai parazitavo stribai.
Kas buvo stribais? Jais buvo visi vietiniai larikai ir kiti valkatūzai kurie naikino mūsų tautą, mūsų inteligentiją, mūsų partizanus.
Jie išties sunaikino visą Lietuvos elitą, kuomet ubagai kaimynai įskųsdavo turtingus ūkininkus, kuruos vadino buožėmis. Dar nepradėjus nelaimėlių vežti į Sibirą gyvuliniuose vagonuose, degradavę kaimynai jau dalindavosi ir išplėšdavo ūkininkų turtą.
Ar tokių larikų reikia gailėti?
Atsakyti į šitą klausimą, skaitytojai, palieku jums...