Kadangi esu jau nebe toks ir jaunas, vaikystė ir pašėlusi paauglystė jau lyg ir praeity (nors žmona sako, kad aš vis dar vaikas), todėl, laikui bėgant, įgaunu vis daugiau drąsos kalbėti apie tuos laikus, kai alkoholį, „žolę“ ir kitokį šlamštą vartodavom beveik kasdien.
Nesididžiuoju, bet ir neneigsiu, kokių nesąmonių esam padarę ir kokių vos nepadarėm. Ir tik laimingo atsitiktinumo dėka esu dabar gyvas, nes tą kartą apsirūkę „žolės“ vos neįvažiavom į pakelės medžius kažkur prie Trakų, automobiliui skriejant daugiau kaip 150 kilometrų per valandą greičiu.
Šių laikų jaunimas yra degraduojantis ir toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Ir kai sakoma, kad marihuana „padeda“, tai mane ima juokas. Kuo ji padeda? Kuo padeda kiti lengvi narkotikai? Gydo nemigą? Didina apetitą? Nebejuokaukit!
Visų pirma, reiktų atkreipt dėmesį į, pavyzdžiui, „besigydančių“, pavyzdžiui, mokymosi rezultatus ir greit aišku pasidarytų, kad vyksta degradacija. Kaip galima mokytis, kai parūkius „žolės“ neina susikaupti kokias dvi savaites?
Atkreipkite dėmesį, kiek apsirūkiusių pagauna už vairo. Mes irgi važinėdavom, ir ačiū Dievui, kad nieko neužmušėm. Kodėl mes sėsdavom už vairo? Ogi todėl, kad galvodavom, jog nieko neatsitiks. Kitas aspektas – pačios medžiagos kilmė ir sudėtis. Kadangi tai yra nelegalus dalykas, jai negalioja jokie standartai. Kai žmogus perka žolę ar kitą medžiagą, jis nežino, kokio stiprumo ta medžiaga, ko dar ten primaišyta.
Mano atvejis – per Naujųjų metų šventę gavom „žolės“ iš atsitiktinai sutiktų žmonių. Nepamenu, keliese buvom, bet visiem tokios haliucinacijos buvo! Asmeniškai aš maniau, kad man stoja širdis – prašiau, kad kviestų greitąją pagalbą, nusikasiau visas rankas, mačiau kaukoles, kryžius už lango. Man besėdint pusė namo nugriuvo ir prie manęs atsivėrė duobė, skridau virš mėlyno ežero, na, o galiausiai pradėjau nevaldyt kojų.
Kitą rytą jau vaikščiojau savom kojom, bet dar po poros dienų buvo užėjęs proto užtemimas ir buvau pasiklydęs mieste.
Papildymui pasakysiu, kad pavartoję esam ir chuliganiškai pasielgę. Nes vieną kartą veikia raminančiai, bet kitą jau gali traukt ką nors iškrėst – viskas priklauso nuo nuotaikos. O kur dar visokios depresijos kitą dieną...
Pažįstu žmonių, kas pradėjo „karjerą“ su „žole“ ir visokiais „lengvais“ narkotikais – vieni dabar „su kurmiais domino lošia“, kiti, perėję reabilitaciją, gyvena tuose namuose, kur su kitais narkomanais ūkininkauja, atsiveria Dievui ir t.t.
Mano kaimynas ir vaikystės draugas, kuris būtent tuose namuose dabar gyvena (apie jį yra rašiusi žiniasklaida, jo vardo neminėsiu), yra man sakęs, kad reikia vengt bet kokių narkotikų, nes tai – saviapgaulė, kai galvojama, jog tai lengvas narkotikas, ji vartoja žvaigždės ir t.t. Kiek tokių garsių nelaimėlių jau kapuose?
Man asmeniškai baisu pagalvot, kas dedasi tuose festivaliuose, kai „suaugę kosmopolitai“ bent kelioms dienoms pabėga nuo tėvų kontrolės, prisivartoję šlaistosi. Man ir tėvų labai gaila, kai, jiems žinant ar ne, vaikai taip „išdykauja“.
Aš prisimenu savo mamą, kuri nesuprasdavo, kas man yra, kai parėjęs namo iššluodavau šaldytuvą. Ji, vargšė, tokių dalykų savo jaunystėje patyrusi nebuvo, tai ir nežinodavo, kodėl mano akys raudonos ir primerktos, kodėl vyzdžiai susitraukę ar išsiplėtę, kodėl aš toks alkanas. Apibendrindamas pasakysiu, kad visi narkotikai yra narkotikai ir nereikia apgaudinėti kitų, o juo labiau – savęs. Prie visų narkotikų priprantama, tik kad tas pripratimas gali būti skirtingas: nuo heroino – fizinė priklausomybė, bet, pavyzdžiui, nuo „žolės“ irgi tampi priklausomas, nes nori laikinai pabėgt nuo problemų – kaip man ir buvo nutikę.
Bet kai išsiblaivai, supranti, jog tos problemos niekur nedingo, tada apima depresija ir vėl norisi užsimiršti. Ir visas šis ilgas procesas tik dar labiau užburia ir įstumia į uždarą ir pavojingą ratą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
