Mano vaikinas Arvydas, dvejais metais už mane vyresnis, baigęs dešimt klasių pirmąkart išvažiavo į Norvegiją vasarai. Susipažinom pas draugus, kai jis antrą kartą iš ten grįžo. Buvau dešimtokė. Dalijosi įspūdžiais, rodė nuotraukas, kokia graži gamta, kokios vietos...
Kai tapau jo mergina, išgirdau dar daugiau: apie nerealius atlyginimus, paprastą darbą ir laimę, kai savaitgalį gali kur nors išvažiuoti, o ne tik sėdėti prie TV.
Iš karto kvietė mane kartu, nenorėjau. Bet per dvejus metus, kol draugavome, įkalbėjo mane. Jis net buvo pradėjęs mokytis norvegų kalbos, supratau, kad ta šalis jam jau svarbi. Išvažiuodavo ne tik vasarą, bet ir žiemą, o grįžęs apipildavo mane dovanomis, lakstydavome į kiną, boulingą, klubus.
Nesvaigau Norvegijos idėja taip, kaip jis, bet kai pernai mokyklą baigiau ne pačiais geriausiais pažymiais, priežasties nevažiuoti lyg ir neturėjau. Iš tikrųjų jau atrodė: pagyvensim, užsidirbsiu, pamatysiu garsiųjų fiordų.
Arvydas surado man darbą, labai džiaugėsi, o aš iš karto nusiminiau. Galvojau, kad jeigu kalbi nors angliškai ir gerai atrodai, gali kavinėje kad ir indus plauti. O darbo pasirinkimą turėjau tarp žuvų darinėjimo ir skalbyklos. Pasirinkau skalbyklą.
Po pirmos savaitės mane visą išbėrė. Odą paveikė joje naudojami chemikalai, valymo priemonės ir karštis. Ilgai ten dirbusios moterys juokavo, kad „šituo jau persirgo“, o mes, kurios atvažiavom pirmą kartą, vaikščiojome pūslėtos. Pūslės, raudonos dėmės, skaudantys spuogai ir baisus niežėjimas — štai kas buvo visus tris mėnesius.
Jau po pirmo mėnesio norėjau namo, beveik verkiau. Arvydas buvo dėl manęs susitaręs per pažįstamą, būčiau padariusi jam didelį nesmagumą, jei staiga išvažiuočiau, todėl turėjau likti. Mačiau, kad ir jis ten visai ne toks laimingas, koks pasakojo esąs. Grįždavo pervargęs, labai skaudėdavo nugarą, o savaitgaliais tikrai nevažinėjome pažiūrėti jokios gamtos, bet bandėme atgauti jėgas prieš kitą savaitę.
O atlyginimą galėjai arba leisti vietoje, gyvendamas paprastai, smagiai, arba taupyti Lietuvai. Arvydas taupė, o aš viena ten nelakstysiu, tai taupiau kartu. Skaičiavau dienas iki vasaros galo.
Kol ten buvome, nesiskundžiau garsiai, nenorėjau visko labiau apsunkinti. Galvojau, kad jam irgi greičiau norisi namo. Bet kai grįžome, pamačiau, kad namo jam norėjosi tik tam, kad ištaškytų visus pinigus ir vėl girtųsi, koks tobulas gyvenimas!
Žiauriai susipykome jau antrą vakarą, kai jis prie manęs skiedė draugams, kad už paprastą darbelį ir didelius pinigus gyveni „lafa“. Paaiškėjo, kad jis visai nemato jokios problemos, jam tikrai yra smagu kelis mėnesius vergauti tam, kad grįžęs nupirktų klube draugeliams kokteilių.
Juokingai pasirodė, kad žmogus, su kuriuo visą vasarą pasimatydavome vakarais pajuodę, paraudonavę, pervargę ir be džiaugsmo, Norvegiją vis tiek laiko svajonių šalimi.
Gal ir svajonių, bet tikrai ne mano. Pasakiau, kad gali ten kraustytis, bet aš daugiau nebevažiuosiu niekur. Koks mėnuo praėjo nuo grįžimo, kai išsiskyrėme. Turėjau dalį rudens, visą žiemą ir pradžią pavasario laisvus, todėl smarkiai mokiausi ir šiemet perlaikiau valstybinius brandos egzaminus.
Balų užteko — įstojau mokytis masažo ir kineziterapijos. Dabar labai laukiu rudens, studijų pradžios. Per kelerius metus, manau, tapsiu gera savo srities specialiste, savo šalyje. Džiaugiuosi, kad buvau išvažiavusi, nes pamačiau, kad neverta niekur bėgioti.