Ta problema paskutiniu metu labai dažnai iškyla į paviršių. Net nežinau, kodėl. Visi akcentuoja, kad dabar tapome laisvesni, laimingesni, demokratiški, tolerantiški ir atviresni nei gūdžiu sovietmečiu, tai iš kur dabar tiek daug tokių bėdų. O gal dėl to, kad dabar apie tai rašo (ypač apie pasekmes), kas netingi. Susidaro įspūdis, kad dabar ta problema didesnė nei anais laikais.
Ne mano kompetencija analizuoti statistiką, bet kai mokiausi, mūsų mokykloje taip pat buvo pora vaikinų, kurie buvo tapę patyčių objektais. Nepaneigs niekas, kad ta problema egzistavo, egzistuoja ir dar ilgai egzistuos, tik kiekviena epocha turi savo išskirtinius bruožus.
Kai buvau šeštokas, į mūsų klasę atvedė naują mokinį. Mokytoja pristatė berniuką visai klasei. Jo pavardė buvo labai skambi. Tiksliau, tai buvo konkretus vienos vietos, į kurią visi trokšta pakliūti, pavadinimas.
Gal todėl, kad sovietmečiu ta vieta buvo ignoruojama ir netoleruojama, pirma visiems užkliuvo pavardė, o tik po to plikai nukirpta galva ir didelės apvalios akys (aš tebeturiu jo nuotrauką). Per klasę nuvilnijo šurmulys.
Kadangi buvau iš tų mokinių, kurie patys nesimoko ir kitiems trukdo, tai sėdėjau vienas. Mokytoja, daug negalvojusi, nukreipė naujoką į mano suolą. Berniukui einant, tuoj visi pastebėjo keistai velkamą koją. Kai kurie mokiniai net pasilenkė, kad geriau apžiūrėtų.
Man pasidarė pikta, kad kažkokį keistuolį siunčia pas mane. Tačiau tada mes mokytojams atvirai neprieštaravome, todėl, tyliai pabambėjęs, priėmiau naujoką.
Kai jis, atsisėdęs man iš dešinės, pasidėjo ant suolo kairę ranką ir jo pirštai keistai išsivertė į kitą pusę, mane ištiko vaikiškas šokas ir pakėlęs ranką pasiprašiau į tualetą. Iki pamokos pabaigos į klasę negrįžau, o mokytoja manęs neieškojo.
Pertraukos metu jis neišėjo iš klasės. Atėjo vedėja, klasės auklėtoja ir jie ten kažką svarstė. Suaugusieji – klasėje, na o mes – koridoriuje.
Aš labai piktinausi nauju kaimynu, o kiti berniukai pritarė. Netrukus buvo sugalvota ir pravardė – šlubis. Svarbiausia, niekas nežinojo, iš kur jis atėjo. Mes beveik visus savo rajono vaikus pažinojome, o čia išdygo kaip Pilypas iš pupų ir dar į mano suolą atsisėdo.
Nuo pirmų akimirkų susiformavo nepalanki nuostata naujoko atžvilgiu. Visas likusias pamokas, kiek galima toliau nuo jo atsitraukęs, su siaubu stebėjau, kaip jis nesveika ranka laiko prispaudęs sąsiuvinį, keistai persisukęs, kostelėdamas ir dar labiau išplėsdamas akis rašė tai, ką rašė ir kiti.
Vyresnės kartos žmonės pamena, kaip pertraukos metu mokiniai lyg kaliniai eidavo ratu koridoriumi, o budintieji neleisdavo stoviniuoti kampuose ar prie lango. Naujokas taip pat keistai vilkdamas koją ėjo vienas priekyje mūsų, o mes jį tylomis apkalbinėjome. Nusprendėme po pamokų su keistuoliu pakalbėti vyriškai, bet jį pasitiko mama. Tuoj kilo panieka, kad tai mamytės lepūnėlis ir nusipelnė daug rimtesnio pokalbio.
Ryte su keliais draugužiais atėjome truputį anksčiau ir laukėme jo prie mokyklos, bet jį ir vėl atlydėjo mama. Pasipiktinimui nebuvo ribų, bet kai prie mūsų priėjusi mama pasakė, kad nė nebandytume kabinėtis, nes nuves visus pas direktorę, įkarštis šiek tiek atslūgo.
Mūsų direktorės visi prisibijojo. Aš ją simboliškai pavadinau geležine, nes tais laikais vadovauti tokiai neklaužadų mokyklai, laikytis įvairių socialistinių įsipareigojimų, laviruoti tarp politikos ir mokslo, siekti aukštos mokinių moralės ir išlikti žmogumi reikėjo, tikrąja žodžio prasme, būti geležine (manau, šiais laikais ne ką lengviau).
Tą dieną naujokas neištarė nė žodžio, prie lentos jo nekvietė, koridoriumi vaikščiojo vienas, valgykloje valgė kompleksinius pietus, o aš koržiką su kefyru.
Naujokas prakalbo dar kitą dieną, kai matematikė pakvietė jį prie lentos. Tuoj pastebėjau, kad matematiką jis išmano geriau už mane ir sukandęs dantis paprašiau nusirašyti. Jis nedavė, o ėmė aiškinti, kaip išspręsti kažkokią lygtį. „Brudas“, – sumurmėjau vienos mokytojos naudojamą epitetą ir, atmetęs jo pastangas, garbingai gavau eilinį dvejetą.
Šito aš jam neatleidau ir per pertrauką rimtai susikibau berniukų tualete. Naujokas, nors ir turintis negalią, nebuvo iš silpnųjų ir baugiųjų. Drąsiai priėmė iššūkį ir mes, keldami baisiausią triukšmą, ritinėjomės ant grindų.
Mūsų mokykloje buvo piešimo ir braižybos mokytojas, kurio pareiga buvo ne tik mokyti, bet ir tikrinti berniukų tualetus, kuriuose vyresniokai dažnai patraukdavo dūmą. Aišku, jis negalėjo ramiai praeiti pro tokį triukšmą. Išskyrė, kaip įprasta, įkalė abiem į pakaušius po savo firminį sprigtą ir nuvedė pas direktorę.
Aš net neabejojau, kad man įrašys pastabą, lieps atsivesti mamą, o vakare gausiu nuo tėvo beržinės košės. Šį kartą viskas buvo kitaip. Naujokas prisiėmė visą kaltę sau. Pasakė, kad jis pradėjo mane mušti, nes nedaviau nusirašyti namų darbų. Abejoju, ar direktorė patikėjo, bet tą kartą išvengiau pastabos, mamos vizito į mokyklą ir beržinės košės.
Kitą dieną rašant kontrolinį darbą jis ištraukė iš kišenės dvi plastmasines muses, kokias naudoja žvejai. Vieną padėjo ant mano sąsiuvinio, o kitą ant savo. Aš viską akimirksniu supratau. Kai mokytoja eidama tarp suolų pabandė tuos gyvius nubaidyti, mes drąsiai juos įsimetėme į burną. Abiem įrašė po dvejetą, pastabą ir išvarė iš klasės.
Kad nepakliūtų „geležinei“ direktorei į rankas, išvarytieji iš klasės mokiniai dažniausiai laiką leisdavo tualete. Ir mes ten sėdėjome. Aš jam pasiūliau iš tėvuko nukniauktą (ne dėl reikalo, o dėl įdomumo) cigaretę. Naujokas buvo nerūkantis, bet dėl kompanijos truktelėjo porą dūmų. Po to jis iš kišenės ištraukė aptrupėjusią bandelę ir atsikando. Net neklausęs, noriu ar ne, atkišo ir draugiškai tarė:
– Kad nesmirdėtume.
Net po musės bandelė, keistai nykščiu prispausta prie delno nesveikoje rankoje, neatrodė gundančiai, bet atsikandau vien dėl to, kad nesmirdėčiau.
Klasėje nebuvo rūkančių ir aš dar tik retsykiais pabandydavau iš kvailo įdomumo, todėl mokytoja tuoj užuodė naują, iš trečio suolo sklindantį kvapą. Bandelė neužgožė jo. Matematikė daug neuosčiusi vėl abu nuvedė pas „geležinę“ direktorę. Kaip ir po peštynių didžioji kaltės dalis vėl kliuvo naujokui. Tai jis išvedė iš kelio mūsų dorą neklaužadą, nusprendė vadovybė, bet pastabas abiem įrašė vienodas.
Negaliu pasakyti, kad mes tapome gerais draugais, bet mokykloje bendrą kalbą radome. Jis buvo porą metų vyresnis. Nežinau, dėl kokių priežasčių jis atėjo į mūsų klasę taip pavėluotai. Iš savo mamos sužinojau, kad jis buvo persirgęs poliomielitu ar kažkokia kita liga.
Bet tai jam netrukdė krėsti įvairius moksleiviškus pokštus ir žaisti futbolą. Visi traukdavosi jam iš kelio, kai jis, paspyręs kamuolį, šaukdamas, vilkdamas koją, mojuodamas ranka, lėkdavo per futbolo aikštelę. Jis buvo toks, kaip ir mes visi, net kai kuriais atvejais drąsesnis už mus visus.
Pamenu, kartą, einant po pamokų, iš vienos laiptinės šaukdamas išlėkė vaikas. Jam iš paskos mama. Nutvėrė rėksnį ir užsimojo diržu. Net nespėjau sureaguoti, kaip mano bendraklasis pripuolė ir sučiupo moters ranką. Ji nustebusi paleido vaiką ir kelias akimirkas tylėdama žiūrėjo į drąsuolį. Kažką sumurmėjo ir sugrįžo atgal.
Aš puikiai žinojau beržinės košės skonį, bet tikriausiai, bent jau būdamas to amžiaus, nebūčiau pasielgęs taip drąsiai. Kaip paskui sužinojau, jam taip pat teko jos nemažai ragauti.
Nepasakosiu, kaip mes su juo praleidome tuos vienerius ir vienintelius metus, sėdėdami viename suole. Mokykla nelabai džiaugėsi nauju mokiniu, bet vienas naujas linksmuolis didelės įtakos bendrai situacijai neturėjo. Jis kaip ir aš buvo padauža, tik truputį daugiau dėmesio skyrė mokslui ir būdamas vyresnis dažnai mane sulaikydavo nuo kokio kvailo, neatsakingo pokšto.
Vasarą visi išsilakstydavo savais keliais. Kas į kaimus, kas į stovyklas, o kai kurie likdavo mieste. Susirinkę rugsėjo 1-ąją, mes pirmiausiai demonstruodavome, kas ilgesnius plaukus užsiaugino. Tada buvo mada, kad kuo ilgesni ant ausų kristų. Neilgai būdavome hipiais, jau pirmomis mokslo savaitėmis liepdavo apsikirpti.
Pirmos dienos šurmulyje niekas nepastebėjo, kad trūksta vieno mokinio. Niekas jo nepasigedo ir antrą dieną. Maža ką, gal iš kaimo nespėjo grįžti. Kai aprimo vasaros atostogų įspūdžiai, paklausiau viską žinančios bendraklasės, kur mūsų naujokas.
– Jūs ką, nežinote? – nusistebėjo ji. – Juk jis jūroje nuskendo. Vyrų pliaže prie išmesto į krantą laivo ištraukė.
Nuskendo tai nuskendo. Matyt, per vienerius mokslo metus jis netapo tuo žmogumi, kurio visi pasiilgtų ar gailėtų. Jei būtų buvęs koks pirmūnas, pionierius, aktyvistas, tai mokytojai būtų ką pasakę, kokį paminėjimą surengę, o dabar – nė žodelio. Jei ne viską žinantį bendraklasė, tai būtume galvoję, kad perėjo į kitą mokyklą ir tiek.
Nežinia, iš kur atėjo, bet, tikiuosi, išėjo tiesiai į tą vietą, kurios pavadinimą atitiko jo pavardė. Juk jis buvo dar vaikas. Apsidairykite. Labai norisi tikėti, kad šiais metais, rugsėjo 1-ąją, susirinko visi Jūsų bendraklasiai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
