Į duris pasibeldė 2015 metų Europos čempionatas, tačiau kažkas ne taip…
1992 m. Barselonos olimpiadoje iškovota bronza. Lietuvos rinktinė, vedama Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio (tikrieji to laikotarpio mūsų tautos lyderiai ir dvasiniai įkvėpėjai), įveikė net buvusios SSRS komandą, taip tarsi sakydama: „Mes laisvi, vieningi ir stipresni be jūsų.“
Nors man buvo vos šešeri, tai yra vienas iš tų įvykių, kuriuos gana gerai prisimenu. Žmonės kalbėjo, puikavosi laisvos ir nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais sportiniais laimėjimais. Didžiavosi, kad esame nebe mažytė prievartinė Sovietų Sąjungos dalis, o naujai atgimusi, savarankiška Lietuva.
Suaugusiųjų pokalbiai ir teigiamos emocijos padarė man didelę įtaką. Todėl 1995 m. Europos čempionatą noriai stebėjau pats. Pradėjau suvokti, koks velniškai geras dalykas yra tas krepšinis, ir koks esu laimingas, kad gyvenu būtent šioje mažytėje žemėlapio dalyje.
Ir iš tiesų turime pripažinti – tai, ką padarė pirmoji nepriklausomos Lietuvos olimpinė komanda, buvo tikrai įspūdinga.
Nacionalinė rinktinė valstybės, kuri iš naujo bandė žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius, „pastatė į vietą“ buvusius okupantus. Iškovojo apdovanojimą ir pasaulinį pripažinimą.
Šalis, kuri neturėjo savo nacionalinės krepšinio lygos ir negavo jokių finansavimų „iš vidaus“.
Drąsa, atsidavimas, ryžtas, pasiaukojimas, vienybė ir dar gausybė pozityvių savybių. Jokios komercijos ar reklaminių triukų. Vienk nuoširdus darbas aikštelėje ir tyras noras įrodyti visam pasauliui, ką mes galime. O tada – sprogimas…
Kita mūsų krepšininkų karta (kalbu apie Saulių Štombergą, Ramūną Šiškauską, Šarūną Jasikevičių ir kitus) – jie buvo tiesioginiai šio sprogimo liudininkai.
Aktyvus, sportu besidomintis jaunimas, pasirinko savo kelią, suprasdami tos pergalingos vienybės reikšmę ir tęstinumo svarbą.
Buvo iškovota nemažai pergalių: 2004 m. nubausta vis dar stipriausia pasaulyje laikoma JAV rinktinė, 2003 m. Švedijoje iškovotas Europos čempionato auksas. Tačiau nieko nėra amžino...
Kuo toliau stovi nuo sprogimo epicentro, tuo mažiau jis tave paveikia. Ne už kalnų ta diena, kuomet nepriklausomybės atkūrimas ir 1992 m. Barselonos olimpiada teliks datomis istorijos vadovėliuose.
Liaudis turi posakį: „Prie gero greit priprantama.“ Ne išimtis ir pergalės krepšinio aikštelėje.
Lietuva yra ir bus krepšinio valstybė.
Pasiekimų neištrinsi, praeities nepakeisi, tačiau mes gyvename naujausių technologijų ir informacijos amžiuje, kai nuosekliai analizuojamas tiek komandinis žaidimas, tiek individualūs žaidėjų sugebėjimai.
Mūsų, lietuvių, kaip ir dainuoja Marijonas Mikutavičius, vos trys milijonai šiame pasaulyje. Todėl natūralu, jog darosi vis sunkiau konkuruoti su galingesniais varžovais.
Šiuolaikiniame krepšinyje nebėra silpnų komandų – nesvarbu, ar tu belgas, ar estas. Bet yra silpnų rinktinės palaikymo komandų. Todėl siūlau sirgaliams ir toliau likti vieningiems.
Nepamirškime to, ką mūsų tautos vyrai pradėjo Barselonoje. Palaikykime savo rinktinę.
Palaikykime ne dėl to, kad „Elektromarkt“ parduotuvėje pirkote televizorių, bet dėl to, jog krepšinis – Lietuvos religija!