Akademija skiriasi nuo kitų aukštojo mokslo įstaigų. Jaunuoliai, kurie čia įstoja, ateina įgyvendinti didžiausios gyvenimo svajonės. Jie praeina didžiulį, alinantį konkursą. Mato neįstojusių ašaras ir neviltį. Po viso to, susidūrus su sunkumais, nėra paprasta tiesiog mesti studijas.
Jautiesi išrinktasis, bet jei nesiseka – atrodo, kad tavo svajonė slysta iš rankų. Tada dirbi dar sunkiau. Išeiti? Kam nors pasipasakoti? Tai reiškia silpnumą ir išdavystę. O kur eiti? Juk esą nieko nėra švenčiau už teatrą.
6 studijų metai buvo juodžiausi mano gyvenime. Viskas, ką dariau po to, buvo skirta atgaivinti pasitikėjimą savimi ir tikėjimą menu.
Mano nuomone, tokia prasta atmosfera susikuria dėl pasenusių mokymo metodų. Dauguma dėstytojų perduoda žinias taip pat, kaip jos buvo perduotos jiems – senosios rusiškos mokyklos tradicija. Senosios mokyklos vadovai siekė tobulai „išdresiruoti“ savo aktorius, suteikti jiems ne tik profesiją, bet ir asmenybę, nes augino juos sau ir buvo pasiryžę suteikti jiems darbo vietą visam gyvenimui.
Nuo žodžių skauda fiziškai
Šiais laikais valstybiniai teatrai perpildyti, sunkiai išlaiko aktorius, ir studentai po studijų greičiausiai atsidurs gatvėje. Kam reikalingi jauni ir nežinomi, savito požiūrio į teatrą neturintys kūrėjai?
Akademijoje vyrauja požiūris, kad studentą pagirti yra žalinga, o geriausias paskatinimas – kritika. Kartais ji peržengia specialybės ribas ir paliečia asmenybę, charakterį, aprangą. Galvojate – kas čia tokio?
Tam, kad suvaidintum penkių minučių etiudą, dirbi dieną naktį, kovoji dėl pusvalandžio auditorijoje, repetuoji lauke, koridoriuose, troleibuse, sapnuose. Neturėdamas patirties ir jokio aiškaus metodo, įrankių, tu nuolat gyveni savo personažo kančiomis. Manai, kad gyveni. Iš tikrųjų, tai – paprasčiausias savęs alinimas. Ir kai po viso šito tave, kad ir nebaisiai, sukritikuoja, patikėkit, skauda. Netgi fiziškai.
Nemažai dirbu su švietimu, su vaikais ir paaugliais. Jaučiu, kad jų kartai veikia visai kiti paskatinimai, nei mums. Toks skirtumas, nesusikalbėjimas buvo ir mūsų studijų metais. Atrodo, akademijoje nuolat palaikoma konkurencija. Kurso draugai, scenos partneriai dažnai pasiduoda tai dvasiai ir išgyventi tenka beveik džiunglių sąlygomis.
Akademijoje niekas nepasikeis, kol nepasikeis požiūris, galbūt ir kartos. Dėstyti turėtų žmonės, kurie tą darytų kad ir visai veltui, kuriems nuoširdžiai rūpi studentai kaip asmenybės. Žinau, kad tokių ir dabar yra – labai juos palaikau ir linkiu stiprybės.
Kad akademijoje nuolat turėtų dirbti psichologai, jau seniai buvo aišku. Taip pat turėtų budėti medikai. Kitoje įstaigoje paskaitos ar repeticijos metu susižalojus studentui, mažų mažiausiai būtų atleistas dėstytojas, o gal ir aukštesnis asmuo. Čia, deja, įprasta matyti subintuotus, šlubuojančius studentus. Esą patys kalti, nesisaugojot.
Gal, bet kodėl taip atsitinka? Gal iš spaudimo persistengti, įtampos ir streso?
Po pirmo etiudo Prancūzijoje – šokas
Baigdama bakalauro studijas, sugalvojau pojūčių teatrą. Pastatėme pirmąjį pasaulyje spektaklį akliesiems. O jau baigusi akademiją turėjau iš naujo mokytis džiaugtis ir bendrauti. Stačiau spektaklius Rusijoje, Europoje. Lietuvoje laimėjau Dauguviečio auskarą ir Tamulevičiūtės premiją, važinėjau po užsienio festivalius ir kūrybines dirbtuves. Pamačiau, kad Lietuvos teatras – tik maža ir nereikšminga pasaulio dalelytė.
Pajutau, kaip dėstytojai gerbia studentus, kaip paprastai bendrauja ir padeda, pataria. Niekada nepamiršiu šoko, kai Prancūzijoje po pirmo etiudo neišgirdau nė vieno blogo žodžio, nebent patarimą. Ar aš būčiau pasiekusi tai, ką pasiekiau, tokiomis sąlygomis? Tikrai taip. Teigiamas paskatinimas mane nuteikė daug labiau.
Apie akademiją kalbu dėl žmonių, kuriems dar galima padėti. Viskas, ką galiu padaryti, tai pasidalinti tuo, kas gelbėjo mane. Svarbiausia – nepamirškit artimųjų, senų draugų, susiraskite naujų iš kito, nei teatras, žmonių rato.
Mokykitės ilsėtis. Nepamirškite, kad pasaulis daug platesnis nei aptrupėjusios akademijos sienos. Nebijokite ginti savo teisių ir saugumo. Joks menas nevertas repeticijų basomis, ant ledu aptrauktų šokio grindų.
Laikykitės išvien, palaikykite vieni kitus, nesivelkite į intrigas. O tam, kuris svajoja apie teatro studijas LMTA, pasakysiu tą patį, ką sakė ir man – jei tik gali, nestok.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
