Tikiu, kad situacijos kursuose būna įvairios, priklausomai nuo žmonių, kurie dėsto. Vis dėlto bendrą tendenciją noriu pastebėti. Tai sena, atgyvenusi, iš sovietmečio atėjusi tradicija žlugdyti žmogų – taip jį provokuojant, neva jis pasipriešins tam engimui ir užsiaugins stuburą, kažko pasieks. Ir tai veikia. Žeminamas žmogus pradeda priešintis arba palūžta…
Aš 4 metus mokiausi Vokietijos jėzuitų gimnazijoje, ten įgijau vidurinį išsilavinimą ir įstojau į LMTA teatro režisūros studijas. Norėčiau palyginti šių įstaigų požiūrį į jauną žmogų.
Vokietijoje požiūris į mane buvo kaip į daug galimybių turintį, pilnavertį suaugusį žmogų. Kaip į žmogų, kuris gali gyvenime daug pasiekti. Į mano mintis buvo įsiklausoma, taip buvo skatinamas mano pasitikėjimas savimi bei atsakomybė už savo darbus, žodžius.
Lietuvoje požiūris į jauną žmogų buvo kaip į nesubrendusią, nieko nesugebančią, nieko negalinčią būtybę.
Studijų metais teatras užimdavo visą mano laiką. Iš aktorių mamų laiškų žiniasklaidoje matau, kad ir šiandien niekas nepasikeitė. Baimė suklysti buvo pasiekusi aukščiausią tašką ir ji buvo nuolat skatinama. Būtent: baimė, nerimas, nuolatinis stresas ir aklas noras būti tobulam.
Situaciją labai gerai iliustruoja vieno iš akademijos dėstytojų man pasakyta frazė. Tarp jo ir kurso vyko konfliktas, ir aš prasižiojau – kažką pasakiau. Tada man buvo pasakyta: „O ką tu esi padaręs?“
Suprask, turėčiau patylėti, nes esu dar niekas. Būtent tai ir liūdniausia – kai kurie dėstytojai ateina su santykiu „aš jau esu teatro grandas, o šituos nemokšas galėsiu šokdinti, kaip tik noriu, taip gal kažkas iš jų išaugs.“
Šitas beatodairiškas siekis nesuklysti, būti tobulu, būti „kažką padarius“ teatro pasaulyje, nuolatinis stresas ir kančia, kartais net perauganti į destrukciją, manau, persekioja ne vieną jauną žmogų. Persekiojo ir mane. Iki tol, kol po vieno pirmųjų savo pastatymų teko atsigulti į psichiatrijos ligoninę.
Pasiekus dugną prasidėjo naujas etapas, kuriuo aš be galo džiaugiuosi ir esu labai laimingas. Atradau gyvenimo ir kūrybos džiaugsmą. Kūryba nebūtinai gimsta iš kančios.
Šiandien aš galiu pasakyti – visa šita žmogaus engimo ir žlugdymo sistema, verčianti jaunus žmones bijoti išlikti teatro pasaulyje, yra gryniausia nesąmonė. Aš manau, kad aktorius turi būti pavalgęs, išsimiegojęs, harmoningas ir laimingas žmogus. Netgi drįsčiau teigti, kad nekamuojamas streso jis gali pasiekti geresnių rezultatų, negu kančios, depresijos ir perfekcionizmo liūne besimaudantis menininkas.
Iš kančios irgi dažnai gimsta įdomūs meno kūriniai, bet aš renkuosi gyvenimo ir kūrybos džiaugsmą, ir žiūriu į kiekvieną aktorių kaip į subrendusią, sąmoningą, daug galimybių savyje turinčią asmenybę. O į naują spektaklį – kaip į naujų klaidų ir neatrastų galimybių lauką.
Teatras man – dialogas su žmogumi. Jei tai yra dialogas, kodėl jis turi būti tobulas? Todėl, siekis „būti kažką nuveikus“ yra juokingas. Nes kiekvienas žmogus turi savo kelią, ir eidamas juo jis nieko niekam neturi įrodyti. O kelyje yra visko: klaidų, pakilimų, nuosmukių.
O LMTA palinkėčiau ne naują psichologą pasisodinti, o psichoterapeutą ir psichiatrą. Nes neįsivaizduoju, ką eilinis psichologas, nebaigęs papildomų medicinos studijų, būtų galėjęs man padėti sunkiu metu. Situacija yra rimta, o bandoma atsipirkti vienu psichologu… Juokinga. Matyt, tai finansų klausimas, nes geri specialistai daug kainuoja.
Ir, žiūrint dar giliau, – jauniems aktoriams reikia darbo. Realaus darbo su užmokesčiu. Akademijos aktorių kepykla kiekvienais metais vis didėja. Ar atliktas rinkos tyrimas, kokia yra aktorių paklausa? Bet reikia gi tų krepšelių, ar ne?..
Čia irgi vadovaujamasi principu: išlieka tik stipriausi. Būtent, miela LMTA. Tai ir vyksta.
Aš tikrai tikiu, kad problema yra labai kompleksiška ir daug veiksnių lemia bendrą situaciją kurse. Tikiu ir žinau, kad yra labai gerų dėstytojų ir kad visi dirba siekdami bendro tikslo. Bet dirbti galima nesusireikšminant, nebijant klaidų, nežeminant kito, netampant aklais perfekcionistais.
Gyvenimas yra tūkstantį kartų įvairesnis ir įdomesnis nei man jį teko patirti studijų metais tarp akademijos sienų. O studijuojant visas kitas pasaulis išnyksta, bent jau taip buvo man. Plėskime savo horizontus.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
