Psichologei grįžti į gyvenimą padėjo kartojami savigydos žodžiai

„Labai sunku kalbėti šia tema, ypač prieš Kalėdas“, – prisipažino psichologė Marija Mendelė-Leliugienė, dirbanti su vaikų netektį patyrusiais tėvais. Dailės terapijos užsiėmimus vedanti specialistė pasidalijo patirtimi ir nuoširdžiais patarimais, kurie gali padėti po tragedijos grįžti į gyvenimą.

Sielvartaujantys tėvai kreipiasi pagalbos į M.Mendelę-Leliugienę ir ją randa.<br>V.Balkūno nuotr.
Sielvartaujantys tėvai kreipiasi pagalbos į M.Mendelę-Leliugienę ir ją randa.<br>V.Balkūno nuotr.
Sielvartaujantys tėvai kreipiasi pagalbos į M.Mendelę-Leliugienę ir ją randa.<br>V.Balkūno nuotr.
Sielvartaujantys tėvai kreipiasi pagalbos į M.Mendelę-Leliugienę ir ją randa.<br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Dec 14, 2015, 7:42 PM, atnaujinta Sep 29, 2017, 10:50 AM

Interviu su M.Mendele-Leliugiene – portalo lrytas.lt skilties „Bendraukime“ projekto „Mes buvome tėvai“ dalis. Šiuo pokalbiu užbaigiame ciklą, kurio metu vaikų netekusios motinos pasakojo, kas joms padėjo atsitiesti.

- Kokie jausmai dažniausiai kamuoja tėvus po vaiko mirties ir kodėl? – „Bendraukime“ paklausė M.Leliugienės.

– Vaiko mirtis tėvams – tai sielvarto bedugnė, kuri atsiranda ne vien tik dėl praradimo skausmo. Didžiąją sielvarto bedugnės dalį sudaro milžiniškas kaltės jausmas, sumišęs su nuolat mintyse besisukančia savigrauža, saviplaka, ilgesiu ir liūdesiu.

 Šią sielvarto bedugnę išgyvena kiekvienas tėvas, kiekviena mama, kurie vienaip ar kitaip susidūrė su savo vaiko praradimu. Šios bedugnės gylis tikrai nepriklauso nuo to, kokio amžiaus vaiką prarado tėvai, nepriklauso ir nuo to, kokia mirties forma jį pasiėmė iš tėvų.

Taip jau surėdyta mūsų vidinė ir išorinė visata, jog tėvai jaučiasi atsakingi už vaikų išlikimą net beviltiškiausiose situacijose, net tuomet, kai jokia pasaulio jėga negalėtų apsaugoti jų vaiko nuo nelaimės ar išplėšti iš klastingos ligos...

Mintys „Gal aš galėjau elgtis kitaip?“, „Gal aš ne viską padariau?“, „Gal tai – mano kaltė?“, „Gal aš ką nors padariau ne taip?“ ir kaltės jausmas tokioje situacijoje kyla natūraliai ir tai normalu.  Nenormalu, jeigu jos užvaldo tėvus 24 valandom per parą, 7 dienas per savaitę, 365 dienas per metus.

Šios kančios, kurią sukelia kaltės jausmas, trukmė ir koncentracija yra labai individuali. Remdamasi 20 metų darbo patirtimi, galiu pasakyti tik tiek, kad lengviau šią kančią pakelia ir greičiau pakyla iš sielvarto bedugnės tie tėvai,  kurie turi Tikėjimo dovaną. Tikintys tėvai lengviau pereina ir visas gedėjimo stadijas.

Sielvarto bedugnę dar pagilina apmaudas dėl to, kad nežinojo, kaip palydėti vaiką anapus.

Apie palydėjimą anapus arba apie tai, kaip oriai pasitikti mirties paslaptį, teko skaityti pranešimą mokslinėje konferencijoje Kaune. Po konferencijos man persiuntė Dovilės Ridzelevičienės laišką, kuriuo noriu pasidalinti čia, šioje rubrikoje.  Tikiuosi, kad laiške išdėstytos mintys, padės suvokti palydėjimo anapus esmę.

„Praėjus dienai po konferencijos supratau, ką norėjo pasakyti Dima Kuniskis ir Marija Mendelė-Leliugienė: mes tiesiog turime priimti tokią realybę, neužsiiminėti savęs gailėjimu, neigimu ar beprasme kova, mes turime būti tėvais tokiais, kokių mūsų nori kenčiantis vaikas – tiesiog paimti už rankos, būti šalia, liesti jo kaktą ar paimti jį ant rankų. Jei reikės, oriai pasitikti paskutinę akimirką, su meile išlydėti, kaip su meile pasitikome.

Ačiū pranešėjams už pavyzdį gyvenimo, kuriame, nors ir skaudžiai, bet galime priimti likimą, įvairius gyvenimo žaidimus su mumis. Priimti oriai. Priimti paprastai – paėmus už rankos savo artimą. Tai sunku ir kartu paprasta. Kaip ir pats gyvenimas.“

- Apie kaltės jausmą kalbėjo ir projekte sutikusios dalyvauti mamos. Kaip nustoti save kaltinti?

– Pirmiausia pažvelgti į realybę tokią, kokia  yra ir paklausti savęs: „Ar aš padariau viską ką galėjau padaryti šioje situacijoje?“ Ir sąžiningai sau atsakyti: „Taip. Padariau viską, ką galėjau.“

Kitas žingsnis, kuris tikrai padės išsilaisvinti iš kaltės jausmo – kreiptis pagalbos į specialistus ir kuo greičiau. Kreiptis abiems – vyrui ir žmonai, tėvui ir mamai, nes gedėjimas kartu palengvins kančią, kančios įprasminimas – užaugins sparnus, o sparnai padės pakilti iš sielvarto bedugnės ir sugrįžti į normalų gyvenimą.

Tik šioje vietoje norėčiau atkreipti tėvų dėmesį: gyvenimas, praradus savo vaiką, tikrai bus kitoks. Koks? Toks, kokį susikurs abu sutuoktiniai – vyras ir žmona, tėvas ir mama, padedant artimiausiai aplinkai ir specialistams.

Kas atsitiks, jeigu į specialistą kreipsis tik vienas iš tėvų?  Tiesiog atsiras didesnė tikimybė išsiskirti dėl didėjančios prarajos tarpusavio santykiuose.

Dažniausiai tas sutuoktinis, kuriam pritrūko valios paprašyti specialistų pagalbos, per ilgai užsibūna sielvarto bedugnėje, kuri dažniausiai atveria vartus į pragarą, t.y. įvairiausias priklausomybes, depresijas, ligas ir t.t.

Bet, gali būti ir kitoks scenarijus, t.y. su laiminga pabaiga. Viskas labai individualu.

- Kodėl netektį patyrusiems tėvams toks svarbus tampa tikėjimas?

Nes tikėjimas padeda įprasminti kančią, padeda pakilti iš sielvarto bedugnės, padeda prisikelti gyvenimui ir svarbiausia – leidžia tikėti tuo, kad išsiskyrimas yra tik laikinas, o buvimas kartu – amžinas... ten danguje... dangaus būsenoje... pomirtiniame gyvenime, nes Šv. Rašte parašyta: „Kiekvienam paruošta buveinė pas mano Tėvą“.

Manau, kad tokia ar panaši žinutė yra kiekvienoje konfesijoje, kiekvienoje religijoje.

- Dalis porų po vaiko mirties išsiskiria. Kodėl? Ką kiekvienas partneris gali padaryti (ar nedaryti), kad išsaugotų santykius? 

– Skiriasi, nes vienas kitam primena praradimo skausmą. Toks skausmas, kaip žinia, apakina žmones. Šiuo atveju abu – ir tėvą, ir mamą, ir vyrą, ir žmoną. Jeigu nors vienas iš jų kreipsis pagalbos į specialistą – praregės simboline prasme.  Praregėjęs galės padės tam, kuris dar vis apakintas skausmo.

Kaip padėti? Kaip išlaikyti santuoką? Tiesiog klausyti širdies ir prisiminti, vardan ko buvo priimtas sprendimas gyventi kartu. Prisiminimas simboliškai įžiebs kelrodę žvaigždę danguje, kuri bus orientyras kiekvienai porai, kuria linkme žvelgti į naują gyvenimą kartu.

Praktiniai M.Leliugienės-Mendelės patarimai

Kai leidžiatės į sielvarto bedugnę:

1. Leiskite sau sustoti tam, kad susitiktumėte su skausmu asmeniškai: verkite, dejuokite, kalbėkite.

2. Dalinkitės savo skausmu su tais, kuriais pasitikite, su artimaisiais, su draugais.

3. Mylėkite tą, kuris išeina, ir leiskitės jo būti mylimi.

Kai gedite:

1. Leiskitės būti guodžiami ir mylimi.

2. Priimkite sprendimą gyventi toliau.

3. Įprasminkite kančią.

4. Priimkite jums siūlomą specialistų pagalbą.

Kalbiniai kodai, kuriuos atradau pati sirgdama nepagydoma liga ir kurie man labai padėjo įveikti ne tik fizinį skausmą, bet ir padėjo prisikelti gyvenimui:

Aš, čia ir dabar, renkuosi gyventi. Aš galiu gyventi. Aš atleidžiu sau už visas gyvenime padarytas klaidas. Aš myliu save tą, kuri susirgo. Aš myliu save tą, kuri prarado vaiką. Aš galiu klysti. Aš myliu save tą, kuri klysta. Aš galiu mylėti. Aš galiu būti mylima. Aš čia ir dabar priimu sprendimą leistis būti mylimai savęs pačios, Dievo, artimų žmonių.

 Apie M.Mendelės-Leliugienės dailės terapiją netektį patyrusiems žmonėms skaitykite „Facebook“ paskyroje Marija's Art Therapy.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.