„Jei ne dabar, vadinasi, niekada“ – pagalvojom abu su vyru. Bet apie viską nuo pradžių.
Esame jauna šeima, kol kas auginanti vieną vaikutį, bet tikim, bus mūsų daugiau. Gyvename nedideliame Antakalnio kaime (apie 350 gyventojų). Prieš 4 metus buvome miestiečiai, bet linkėdami vaikui geresnio ir sveikesnio gyvenimo, persikraustėm į kaimą.
Šiuo metu su vyru ūkininkaujame, dirbame pagal darbo sutartis ir dar papildomai vyras vykdo individualią veiklą. Stengiamės dirbti ir užsidirbti. Bet šį kartą aš ne apie tai, kad sumokame su vyru 4 kartus tuos pačius mokesčius. Džiaugiamės, kad mūsų kaimelis gan perspektyvus, nes atvyksta gyventi naujų, jaunų šeimų. Veikia darželis, kuris turi pilną grupę, tame pačiame pastate veikia ir mokykla.
Bent jau kol kas mokykla veikia, nes nuo kito rugsėjo, panašu, kad jos likimas neaiškus. Net nežinom, ar čia rajono savivaldybės taupymo akcija, ar Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) projektas, bet kaimeliui tai didelis praradimas.
Mokykla ilgus metus buvo puoselėjama. Klasės įrengtos geriau ir moderniau nei didmiesčių mokyklose ar gimnazijose (tikrai kviesčiau atvykti kitų mokyklų vadovus pasižiūrėti, kaip viskas atrodo). Dirba puikūs, aukštą kvalifikaciją turintys specialistai. Mokiniams kiekvieną dieną gaminamas tinkamas, pilnavertis maistas. Prieš keletą metų įrengta ikimokyklinė grupė (kitaip tariant, darželis).
Bet kažkam geriau šią mokyklą uždaryti ir visus investuotus pinigus paleisti vėjais, negu iš aplinkinių mažų gyvenviečių atvežti vaikučius ir toliau leisti mokyklai būti kaimelio šviesuliu.
Viena ranka duoda, kita – atima
Kiekvieną rytą atveždama vaiką į darželį džiaugiuosi, matydama iš visų kampelių ateinančius mokinius, žaidžiančius darželio kieme vaikučius, besirenkančius mokytojus ir besidalijantį naujienomis ūkio personalą. Liūdna, kad po gero pusmečio visas šitas paveikslas pasikeis ir kaimelis praras savo gyvybės ir šviesos šaltinį.
Kiekvienais metais yra skelbiami šimtai įvairiausių projektų, skirtų kaimo plėtrai, investicijoms į ūkius ir verslus kaimo vietovėse. Skiriami šimtai milijonų eurų būtent gaivinti kaimams ir miesteliams. Kviečiamos šeimos kurti ateitį kaimuose. Bet tuo pačiu yra uždaromos mokyklos. Tad kokia nauda viena ranka duoti ir kviesti kurtis, o kita -atimti dar daugiau?
Nesuprantam mūsų vyriausybės, Seimo ir kitų valdžios atstovų ateities planų... Gal geriau nešvaistyti toms investicijoms pinigų ir panaudokim kitur tuos pinigus? Nes kaimus ir miestelius jūs patys naikinate.
Aš pati dirbu darbą, kurio dėka važinėju šiaurės ir rytų Lietuvos miestuose bei miesteliuose – nuo Jonavos, Biržų iki Ignalinos ir Širvintų. Kalbuosi su ten dirbančiais mūsų darbuotojais ir ateinančiais klientais. Dažnai paliečiama ta pati tema – vaikų švietimas.
Tėvai yra nusivylę tuo, kas vyksta pastaraisiais metais švietimo sistemoje. Jiems liūdna, kad jų augančioms atžaloms ateitis labai miglota. Tam, kad po 5 ar 10 metų tavo vaikas galėtų mokytis, turėsite arba gyventi mieste, arba vaikui teks važinėti didžiulius atstumus.
Kaimo vaikams geriau negu miesto
Mūsų įmonėje yra dalis darbuotojų, kurie važinėja į darbą po 60 ir daugiau kilometrų. Aš pati į vieną galą važiuoju 35 km. Bet man tai neatrodo didelis atstumas ir, tiesą pasakius, mano kolegoms – taip pat. Kažkas sakytų – kraustykis į miestą ir nereiks taip toli važinėti, vaikas turės geras mokslo galimybes. Bet tikrai taip nėra.
Gyvendamas nedideliame miestelyje tu gali būti ramus, kad tavo vaikas galės pats nueiti ir pareiti iš mokyklos, mokytojai jam gali skirti daugiau laiko, esant reikalui – pats nueis į būrelį, grįš namo, pavalgys, paruoš pamokas. Kad jam nereiks sėdėti iki vėlaus vakaro mokykloje, nes tik tada mama su tėčiu baigs darbą (važiuoti vienam yra nesaugu arba vaikas tiesiog per mažas važinėti vienas).
Miesto vaikai, lyginant su kaimo ar miestelių vaikais, yra labiau pervargę, neturi tiek vaikiškos laisvės, netgi serga dažniau. Kaime vaikai daugiau juda, valgo sveikesnį maistą, yra savarankiškesni ir prisitaikyti gyvenime jiems kur kas paprasčiau.
Mokysiesi kaime – daug pasieksi
Tiek aš, tiek mano vyras, esame kilę iš kaimelių. Greičiausiai todėl ilgai gyventi mieste negalėjome. Bet esame nemažiau gudrūs už mieste augusius. Netgi, sakyčiau, priešingai.
Mano klasė kaime buvo sudaryta iš 7 vaikų, dabar iš mūsų visų – 5 baigė universitetus ir dirba aukštos kvalifikacijos darbus, kai kurie dirba vadovais tarptautinėse įmonėse. Mažai kuri miesto mokykla galėtų pasigirti tokiais rodikliais.
Kiekvienam, bent šiek tiek turinčiam smegenų, nesunku suprasti, kad mokytojas daugiau dėmesio gali skirti 7-12 mokinių, nei 25 ar 33 mokiniams. Todėl kaimo ir miestelio vaikų mokslo žinios gilesnės.
Labai gaila, kad tie, kurie sprendžia mūsų likimus, gyvena mieste ir kaimo gyventojų jie nemato. Arba mato tik juodą kaimo pusę. Bet tikiu, kad visą tai galima pakeisti. Ir dabar tam – geriausias laikas, nes jei ne dabar, vadinasi, niekada.
Mes tik prašome: leiskite mūsų vaikams gyventi kokybišką gyvenimą ir suteikite šviesų rytojų, leiskite jiems tinkamai mokytis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
