Tačiau mūsų niekas ten nelaukė (kalbu apie žmones) – buvo atsakyta jog šiuo metu nieko nėra, reikia susitarti iš anksto. Tikrai nebuvo nieko, tik nelaimingi gyvūnai išmatų pilnuose voljeruose, tuščiais dubenėliais – tik kiek pro langą galima pamatyti.
Nusivylę ir apimti apmaudo, nes juk tai globos namai, kuriems aukoju savo pinigus, kuriuos remiu, suradom daugiau informacijos internete ir sužinojome, kad yra dar laikomų gyvūnų ir Garliavoje.
Taip, tai tiesa, bet geriau to nebūtume sužinoję – alkani, prie kiaurų būdų trumpomis grandinėmis pririšti šunys – tarp jų šarpėjus, staforšyras ir kiti, kurie net plauko neturi. O lauke toks šaltis – juk naktį net – 21 C. Žinoma, kad daugiau į mano skambučius neatsiliepė, žmonių kurie ateitų ir pasirūpintų gyvūnais nesulaukėme. Per tvorą juk nelipsime ir nevogsime gyvūnų, o taip norėjosi juos visus iš ten kur nors išgabenti.
„Penkta koja“ – jai visi mes aukojome ir tikėjome, kad gyvūnai ten ne tik fotosesijų metu, bet kasdien globojami kaip angelų. Gyvūnai tai negali pasiskųsti ir papasakoti visos tiesos. Ar už šimtus tūkstančių žmonių paaukotų pinigų tik sulūžusias būdas gyvūnai gauna? Kur iš tiesų tada šitiek metų aukojami pinigai?
Negalėjau tylėti.
* * *
Organizacijos „Penkta koja“ savanorė Agnė patikino, kad lauke lieka tik tie šunys, kurie ir namuose augo prie būdos.
„Mes turim pastatą Linksmakalnyje, kur šiai dienai yra 83 šuniukai, kur šildomos grindys ir įrengti narvai. Kita dalis globotinių glaudžiasi veterinarijos stacionare, o šuniukai, kurie gali gyventi lauke, gyvena lauke, nes mes visi tiesiog netelpam į turimas patalpas. Iš viso turim 160 šuniukų.
Jeigu šuniukas atvažiavo iš namų, kur gyveno lauke, nors ir yra trumpo kailio, jis prisitaikęs taip gyventi. Mes esam jiems įrengę šiltas būdeles, apšiltintas putplasčiu, prikimštas šiaudų, ir jie ten gyvena. Jei gyvūnas pratęs gyventi lauke, jis neturi įgūdžių gyventi viduje“, – kalbėjo Agnė.
Savanorė patikino, kad grandinės nėra per trumpos. Teritorija nėra didelė ir neina palikti būdų su ilgomis grandinėmis.
„Piktintis galima bet kuo. Mes irgi piktinamės, nes sulaukiam per dieną 10 skambučių, kurie nori atiduoti augintinius. Mes irgi tiek nenorėtume, bet jeigu nepriimam, tai arba juos migdo, arba jais tiesiog kitais būdais atsikrato.
Mes irgi norėtume, kad visi šuniukai gyventų namuose ant pagalvėlių, bet ne nuo mūsų tai priklauso“, – sakė Agnė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
