Šiandien vis daugiau piliečių savo ateitį sieja su Lietuva. Viena didžiausių vertybių – patriotizmas. O vienas iš patriotizmo išraiškos būdų yra darbas. Darbas vardan savo šalies. Tokį darbą atliekame dėl kilnių tikslų. Už jį mums neatlyginama, bet mes jaučiame laimę, dirbame savo mylimos šalies labui.
Esu ne kartą girdėjusi bendraamžių kalbas, esą jie nenorės gyventi Lietuvoje, nes čia yra blogai. Žinau, tokį posakį: „Pinigai žmogų keičia.“
Manau, jis puikiai tiktų. Lietuviams labai svarbios materialinės vertybės. Žmonės pamiršo apie patriotiškumą. 1990 metų sausio 13-oji buvo viena baisiausių dienų per visą Lietuvos gyvavimą. Tą dieną 13 žmonių žuvo, o 702 buvo sužeisti. Visi patriotai susivienijo ir susirinko prie Lietuvos Seimo, norėdami atgauti nepriklausomybę.
Į juos šaudė, važiavo tankai, užėmė televizijos bokštą, bet lietuviai nepasidavė ir kovojo dėl savo laisvės, dėl savo kalbos, papročių. Paminėti šiai dienai buvo sukurtas filmas. Jame parodytas patriotiškumas, meilė tėvynei, artimųjų emocijos. Kiekvienas, mylintis tėvynę, jaučiantis pareigą bent palaikyti bendraminčius, vyko prie Lietuvos Seimo.
Mažas darbas taps dideliu
Manau, reikėtų kiekvienam susimąstyti, kad vėl gali taip atsitikti. Turime būti tokie pat vieningi! Valstybingumą, meilę tėvynei kiekvienas supranta skirtingai. Pavyzdžiui, Darius ir Girėnas 1933 metais perskrido Atlanto vandenyną. Šis žygdarbis iki šiol prisimenamas, nes buvo pirmas toks skrydis. Nuo to laiko lakūno profesija labai išpopuliarėjo.
Tokių žmonių daugėjo, mokslininkai, dirbdami laboratorijose, atrasdavo naujų vaistų, sportininkai garsino Lietuvos vardą visame pasaulyje, laimėdami prizines vietas. Manau, kiekvienas žmogus gali puoselėti pilietiškumą nors ir mažiausiais darbais, juk kad ir koks mažas darbelis būtų, jei mes jį darysime kartu, jis taps dideliu.
1864–1901 metai – tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.
Knygnešio darbas buvo labai sunkus. Nepaisant oro sąlygų, jie turėdavo pernešti knygas ir kartais net nepasiekdavo kelionės tikslo. Turėjo įvairiausias slaptavietes – kuprinė buvo su antru dugnu.
Pradėti leisti laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“. Juose rašydavo, kas aktualu lietuviams. Kiekviena šeima stengėsi puoselėti lietuvių kalbą, papročius, vertybes, liaudies dainas. Lietuviai norėjo išlikti unikalūs, juk lietuvių kalba yra viena sunkiausių ir seniausių kalbų pasaulyje.
Atverkite kelius jaunimui
Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą: vienam puikiai sekasi kalbos, kitam – tikslieji mokslai. Reikia jauniems žmonėms atverti visus galimus kelius, kad jie rastų, kas prie širdies. Darydami tai, kas jiems patinka, galės garsinti Lietuvą. Aš ir dabar susimąstau, kuo norėčiau tapti, ką studijuoti.
Vaikystėj mes visi prisigalvojame įvairiausių profesijų, kurios atrodo tuo metu šaunios, bet laikui bėgant atrandame savo gyvenimo kelią. Pavyzdžiui, aš nuo mažens norėjau tapti aktore, mane žavėjo aktorių darbas. Tik neseniai supratau, kas yra teatras.
Vaidinau spektakliuose, festivaliuose ir jaučiausi puikiai, stovėdama scenoje ir vaidindama. Taip pat, lankydama teatrą supratau, kad aš esu nenuorama, negaliu ramiai sėdėti.
Bet baigusi mokyklą norėčiau studijuoti teisę, o ateityje dirbti kriminaliste. Šis darbas yra gana pavojingas, bet kupinas nuotykių. Kai atrandi, kas tau patinka, gali užvaldyti pasaulį, arba tiesiog daryti gerus arbus. Būdama kriminaliste, manau, labiausiai prisidėsiu prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo.
Kiekvienas policininkas stengiasi padėti skriaudžiamam žmogui, advokatas – savo klientą išgelbėti nuo kalėjimo, o teisėjas sprendžia, kas kaltas. Visi atlieka savo darbą taip, kaip turėtų jį atlikti. Ir kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo Lietuva bus gražesnė.
Patyrė kareivio kasdienybę
Man teko patirti, kas yra kiekvieno kareivio kasdienybė. Daugelis įsivaizduoja, kad kariuomenėje reikia laikytis griežtos tvarkos. Septintoje klasėje pradėjau lankyti Lietuvos Šaulių sąjungos Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10 rinktinės sostinės šaulių kuopą.
Kariuomenėje ugdomas atsakingumas: vienas už visus ir visi už vieną. Visi turėjome būti visiškai atsidavę ir pasiaukojantys kitų atžvilgiu. Tai buvo taikoma ne tik kuopoje, bet ir realiame gyvenime. Mus mokė drausmės, ugdė pilietiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą vyresniems, didino fizinę ištvermę.
Mokėmės, kaip reikia laikyti ginklą, kaip apsiginti. Kuopos vadai stengėsi ir palaikė mokyklą, tikėjosi iš mokinių geriausio. Kiekvienas būsimas karininkas ir gyvenime, ir tarnyboje turi būti tikras pilietis, užleisti vietą vyresniems, padėti žmonėms. Mes taip pat padėjome visuomenei, dalyvaudami labdaringoje veikloje.
Mano nuomone, valstybingumo stiprinimas – mažų asmenybių ugdymas. Asmenybių, turinčių savo nuomonę ir galinčių ją pagrįsti, mylinčių tėvynę, gerbiančių aplinkinius. Kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo Lietuva bus stipresnė, geresnė ir gražesnė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
