Kodėl toks šviesus ir reikalingas projektas Lietuvai, taip greitai baigėsi. Vardan kiekybės? Bet nuo kada kiekybė geriau už kokybę? Taip sutinku, pirmas blynas prisvilo, o, tiksliau, net visa keptuvė virtuvėje užsidegė.
Gal tai buvo ženklas? O gal tiesiog neįtiko ar kažkam nepatiko projekto formatas? Kita vertus, tautinių šokių kolektyvai tikrai peržengė savus įsitikinimus ir nusistovėjusias tradicijas.
Dar nebuvo filmuojama pirmoji „Kadagio“ laida, o aš jau pajaučiau projekto naudą. Idėja prikelti senas tradicijas subūrė šokių kolektyvus. LSMU šokių kolektyvo „Ave Vita“ nariai itin noriai rinkosi į repeticijas.
Atiduodavo visas jėgas, repetuodavo iki išnaktų be jokio atlygio. Mes tiesiog žinojome savo tikslą – atgaivinti tai, kas sena, ir padaryti nauja.
Vaidyba ir sumodernintas šokio atlikimas – tai projekto organizatorių iškeltas reikalavimas dalyviams, buvo tikra misija mums. Prieš lipant į sceną, esame pripratę „įjungti“ šypseną ir tiek, o dabar reikėjo ne tik šokti, bet ir pajusti, ką šoki. Negana to, reikėjo stebėti kameras.
Šokių konkursas „Kadagys“ leido susipažinti su televizine virtuve ir suprasti, kad rezultatas priklauso nuo daugybės skirtingų žmonių, ko neįmanoma suprasti vien tik stebint televizijos ekraną. Komandinis darbas yra reikalingas tiek medicinoje, tiek karo lauke ar šokant, tad dalyvaudama šiame projekte dar labiau pagilinau žinias ir įgijau patirties.
Sutikimas dalyvauti projekte, man, asmeniškai, buvo didelis iššūkis. Reikėjo „perlipti per save“, išmokti garsiai reikšti savo mintis ir savo idėjas.
Šias 4 savaites turėjau derinti visas savo mėgstamas veiklas: medicinos studijas LSMU, paramediko kursus Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, karo mediko mokymus Divizijos generolo S.Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje ir šokių repeticijas „Ave Vita“ kolektyve.
Puikiai atsimenu, kaip Vasario 16-ą dieną, po priesaikos davimo Lietuvos Respublikai, skubėjau į repeticiją. Arba, kaip per vieną dieną teko ne tik žygiuoti su kareiviais, bet ir praktikuotis gaivinti žmogų, o vakare iki išnaktų repetuoti projektui.
Galiu drąsiai teigti, kad projektas „Kadagys“ man dar kartą įrodė, kad jei žmogus tikrai nori – gali viską suderinti. Ir neįmanoma tampa įmanoma. Tereikia tik bandyti daryti. Gyvenimiška sėkmės paslaptis paprasta – geriau padaryti kažką nei nepadaryti nieko.
Gyvenime, kad būtum reikalingu, reikia būti naudingu visuomenei. Taip yra, ir nieko čia nepakeisi. Tad aš stengiuosi užsiimti mėgstama veikla, kuri dar gali ir kitiems padėti.
Tikiuosi, kad mano pastangos išmokti gelbėti gyvybes, ar, reikalui esant, ginti savo šalį, vieną dieną pasiteisins. Šio projekto metu pasijutau naudinga. Bendromis jėgomis, su kitais dalyviais, sekmadienio vakarais dalinomės gera nuotaika, su televizijos žiūrovais – energija, kad taip nelaukiamas pirmadienis nors kiek taptų šviesesniu. Aš pati noriu būti tas pokytis, kurį noriu matyti pasaulyje.
Greičiausiai projektas tapo nereikalingu dėl mažų reitingų. Mano nuomone, tai – neteisinga. Tikiuosi, kad panašus projektas po keleto metų dar kartą atgims, galbūt kitokiu formatu. TV3, ačiū, už bandymą įgyvendinti gražią idėją atgaivinti tautinį šokį ir išmoktas pamokas!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
