Aš gyvenu apie 100 kilometrų nuo Vilniaus, tiesiog net nejauku pagalvoti apie kelionę tokiu laiku. Ir šiaip stebiuosi, kad šiais laikais reikia dėl sutarties pasirašymo kur nors vykti. Ir pagal kokią tvarką sudaromi sąrašai?
Taigi, kai atvykau, man liko pasirinkimas – arba prie Tymo turgaus, arba prie Šv.Onos bažnyčios be leidimo statyti palapinę. Pasirinkau pastarąją.
Vietos buvo sužymėtos tokiais lipdukėliais ant virvės. Jų man, tiesą sakant, net nesimatė. Susistačiau savo keramiką ant lentynėlių prieš Šv.Onos bažnyčią šalia velnių drožėjo. Prasidėjo prekyba.
Apie pietus atkeliavo vaikinukas ir sako velnių drožėjui: „Pasitrauk, tu stovi mano vietoje.“
Nestovėjo jis jo vietoje, aš buvau jo vietoje. Man vėl viską persikrauti sunku. Tuomet ir pamačiau subtilų, beveik nematomą vietų žymėjimą. Gaila, kad organizatoriai nepažymėjo vietų kreida.
Konfliktą išsprendėme, nors su dideliu nuostoliu man, nes mano išsipirktame šaligatvio plote jau stovėjo kita keramikė. Taip ir nesupratau, ar ji išvis išsipirko vietą.
Dar po poros valandų mano kaimynas su velniais pradėjo šildytis iš vidaus kartu su savo draugeliais. Viskas baigėsi tuo, kad kai jie gerai apšilo, neturėdami vietos praeiti pradėjo stumdytis ir mano keraminiai darbai staiga krito žemėn, virsdami duženomis.
Ko gero, girtų velnių draugija būtų ir daugiau sudaužiusi, gal ir man būtų kliuvę, bet čia pat buvo mano vyras ir keli jo draugai, todėl daug nesipriešinę „velniai“ sumokėjo dalį pinigų.
Buvo labai nejauku, nes aplink jokio mugės tvarkdario nemačiau, nevaikščiojo jokie savanoriai, kurie bent jau žmonių saugumu rūpintųsi, padėtų spręsti konfliktines situacijas. Ar pasiklaustų, kaip sekasi...
Nuotaika šalia girtų kaimynų buvo nekokia. Nors galiausiai „velniai“ šiek tiek apsiramino ir svyruodami kaip rugiai gimtuosiuose laukuose stovėjo prie savo kaukių. Sekmadienį liko jau tik vienas velnių autorius, tuštino buteliuką... Ir niekam nerūpėjo, kaip toks žmogus grįžo namo, ar nekelia pavojaus aplinkiniams.
O aš vis žiūrėjau į bažnyčią ir galvojau, kiek daug mūsų tauta turi amatininkų, menininkų, menotyrininkų ir kaip nėra jokios pagarbos kuriančiam žmogui. Juk prie pat bažnyčios įsikūrė tekinti staklėmis ir lakuoti mediniai kiaušiniai su kiniškais dekoro lipdukais. Taip pat kinų gamybos plastikinės verbos.
Šalia jų buvo įsikūrusi kūrėja su auskarais už eurą, pagamintais iš plastikinių karoliukų. Ji gal juvelyrė? Nors karoliukų vėrimas tikrai nei amatas, nei menas, nei tradicija. Greičiau rankdarbis. O tie tekintų kiaušinių pardavėjai gal tautinio meno puoselėtojai?
Dar visur matėsi, kad tautinio paveldo puoselėtojai maistininkai pardavinėja sausainius iš Ukrainos maisto fabrikų. Ir išvis stebiuosi, kad atsiranda amatininkų su lenkiškomis „rankų darbo“ pėdkelnėmis, kepurėmis.
Pirčių statytojai stovi gražiame Vilniaus senamiesčio kampelyje ir visada tose pačiose vietose. Tie, kurie nors kiek originalūs, susispietę po du į palapinę, nes visos vietos įpirkti negali. Vietos yra tiek brangios, kad užsidirbdamas iš savo rankų darbo nelabai ir įpirksi.
Tai ko tada piktintis, kad žuvis brangesnė nei parduotuvėje, o keramikai nesileidžia į derybas ir nieko originalaus nėra, nes amatininkas priverstas dirbti kaip robotas tam, kad vietai uždirbtų? Deklaruojama, kad pirmumo teisę pasirašyti sutartį ir pasirinkti vietą turi „pavieniai liaudies meistrai, amatininkai, menininkai, norintys prekiauti savo rankų darbo gaminiais“.
Sprendžiant iš daugybės Kaziuko mugėje matytų keramikos darbų, aš tikrai menininkė. Taip, mano darbai yra gražūs ir originalūs, į kiekvieną įdedu širdį, smagu klausytis, kai žmonės grįžta po metų ir pasakoja istorijas apie mano puodukus, kokie svečiai geria iš jų arbatą. Arba pirkdami papasakoja, kam dovanos tą puoduką ir koks tai žmogus.
Dabar turiu daug įvairių pažįstamų, kurių niekada nemačiau, bet jie geria iš mano... ne, ne lipdytų, bet mano rankomis augintų puodukų. Kiekvienas mano puodelis tampa atskira istorija, aš juos paleidžiu į žmonės ne kaip fizinį kūną, o kaip nuotaikas, spalvas ar kaip eilėraščius molyje.
Gaila, kad maisto fabrikai išsiperka po keletą geresnių vietų, o mano vieta kažkodėl aplipusi plastiko šiukšlėmis. Negi sunku organizatoriams, tiek pinigų susirinkus, paprašyti kelių menininkų surūšiuoti prekybininkus pagal grupes, kad pirkėjas galėtų išsirinkti ir palyginti kainą ir gaminį, įvertinti, kuo skiriasi lėkštė ar sagė už tą pačią kainą?
Manau, kad tokia mugė, kur būtų atrinkti menininkai ar tikri tautodailininkai ir neišblaškyti po visą mugę, pritrauktų daugiau turistų ir taptų tikra švente, o ne riestainių festivaliu. Noriu tokios šventės, noriu, kad žmonės turėtų galimybę susipažinti su autoriais ir bent kartą per metus nusipirkti darbų ne iš galerijos, o tiesiai iš autorių. Kazys būtų puiki tam proga.
Ir šiaip man labai keista, kad tokį renginį organizuoja uždaroji akcinė bendrovė, kuri, be abejo, yra siekianti pelno. Juk mugės tradicija ir Vilniaus gatvės priklauso visiems vienodai, tai kaip taip atsitinka, kad viena uždaroji akcinė bendrovė įgyja teisę nuomoti tradiciją ir sostinės gatves?
Kitas dalykas – kaip apskaičiuojama nuomojamo ploto vertė? Kiek investuojama į prekybininko darbo vietą? Mačiau tik vieną investiciją – virvutę su lipdukais. Na, dar šiek tiek reklamos, tik turistų šį sykį mugėje nemačiau.
Galų gale yra ir dailininkų, tautodailininkų sąjungos – kodėl jos neorganizuoja mugės? Juk tradicijos ir Vilnius yra mūsų visų, o turistų nesužavėsi plastikinėmis verbomis.
* * *
Vilniaus miesto savivaldybė atsakymo į klausimą, kodėl mugę organizuoja uždaroji akcinė bendrovė „Vikšris“, nepateikė.
Viena Kaziuko mugės organizatorių Evelina Urbaitė teigė, kad amatininkai skirstomi pagal turimus sertifikatus, renkantis prekybos vietą Kaziuko mugės metu.
„Pagal sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe amatininkai skirstomi registracijos metu. Pirmumo teisę rinktis prekybos plotą turi tautinio paveldo atstovai, kulinarinio paveldo prekybininkai, meno kūrėjai, tautodailininkai, verbų rišėjai ir asmenys, siuntę savo prekių nuotraukas bei gaminių aprašus.
Skatiname ir tikimės, kad Kaziuko mugėsdalyviai puikius savo darbus sertifikuos, kad visi mes suprastume, kokia yra šio gaminio meninė vertė.
Kadangi Kaziuko mugė yra pirma didelė pavasarinė Vilniaus šventė, oras mugės metu būna įvairus. Nors šiais metais mus lepino pavasarinė saulutė, oro netikėtumas ruošiamės ir mes. Negalime prekybos vietų žymėti kreida, nes nulijus nors ir menkam lietučiui tokių užrašų neliks, o virvėje pažymėtas prekybos plotas (nuo – iki) ir per vidurį vietos numeris išlieka visos mugės metu.
Mugės metu turėjome kontrolierius savanorius, kurie vilkėjo ryškias liemenes su užrašu „Kaziuko mugė“. Jie budėjo visos mugės metu, į juos galima kreiptis pagalbos.
Su kiekvienu prekybininku pasirašoma prekybos ar reklamos sutartis, o sutartyje yra toks punktas: „Prekybininkas įsipareigoja 2016 m. kovo 4–6 dienomis Kaziuko mugės metu prekiauti griežtai tik šalių suderintu ir sutartyje įrašytu prekių asortimentu: tautinio paveldo produktais, nemasinės gamybos (pagamintais šalies amatų meistrų rankų darbo ar naudojant mažosios mechanizacijos priemones), autentiškais liaudies tautodailės, meno ir amatų dirbiniais, kulinarinio paveldo produktais.“
Jei mugės metu kontrolieriai, tikrinantys prekybos vietas, pastebi „kiniškus“ gaminius, pagal sutartį prekybininko prašo pašalinti tokias prekes nuo prekystalio. Toks prekybininkas yra įtraukiamas į juoduosius sąrašus.
Tokiam prekybininkui galimybė prekiauti suteikiama tik tada, jei jis atsiunčia naują savo prekių asortimentą, aprašymą ir vizualizaciją.
Mugės lankytojus ir dalyvius skatinome informuoti apie netinkamas prekes Kaziuko mugėje. Į šiuos pranešimus buvo iškart reaguota ir įvertinus produkcijos netinkamumą dalyvis buvo išprašomas iš mugės.
Kainodara už prekybos plotą patvirtinta su Vilniaus miesto savivaldybe pagal sutartį. Viena prekybos vieta 1 m x 2 m vienai prekybos dienai kainavo 7,09 Eur. Organizatorius rūpinasi Kaziuko mugės aplinkos priežiūra, apsauga, reklama (leidiniuose, internete ir televizijoje), kultūrine programa, elektra, biotualetais, mugės kontroliavimu (koordinatoriais), spauda, stendais ir kitais statiniais bei draudimais.
Organizatoriai kartu su viešąja policija ir apsaugos tarnyba rūpinosi mugės dalyvių ir lankytojų saugumu“, – pažymėjo E.Urbaitė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
