Jūs dabar rėkit ant manęs, vadinkit beširdžiu ir sakykit, kad aš senatvėje irgi toks būsiu, bet man jau per gerklę lenda tokia padėtis. Pamėginkit, būdamas jaunas, įsidarbinti darželio ar mokyklos valytoju. Jei jums pavyks, galėsite jaustis laimėję aukso puodą.
Su mokytojais ir kitais viešojo sektoriaus darbuotojais situacija panaši. Kodėl? Nes visas vietas užsėdę pensinio amžiaus žmonės, dar menantys Smetonos laikus.
Man tikrai gaila miegančios ant stalo mokytojos arba valytojos, kuri jau vos pakruta su savo šluota ir kibiru. Graudu žiūrėti. Ką ir kalbėti apie savivaldybių ir seniūnijų darbuotojus. Tragikomedija.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Kai lankausi tokiose vietose, nervus gadina pavargusios tarnautojos, kurioms stinga reakcijos, o kompiuteriu dirba taip lėtai, kad kol jos tvarko dokumentus, aš pėsčiomis iki mėnulio galėčiau nueiti.
Medicina, statybos inžinerija... Sritis, kurias okupavę vyresnieji, galima vardyti ir vardyti. Tie pensininkai ne tik kad dirba beveik iki mirties, bet dažniausiai ir nesidalija savo patirtimi su naujai atėjusiais. Kaip sakoma, kankinkit, budeliai, Tėvynės neišduosiu.
Sakote, jiems reikia dirbti, nes prastai gyvena? Cha. Mano kaimynystėje gyvena pora senolių, kurių abiejų pensijos sudaro 750 eurų. Ir gyvena nuosavame name. Ir ką – blogai? Pavarčius laikraščius susidaro įspūdis, jog pensininkų gyvenimas visai neprastas. Sukčiams jie atiduoda ir 10, ir 22 tūkst. eurų.
Panašu, kad senukams namo ir tūkstančių eurų negana. Prisislepia pinigų visuose matrasuose, užkasa pilnus stiklainius. Kiti net sugeba savo jau suaugusius vaikus išlaikyti ir anūkus į mokslus išleisti. Bet rėkia, kad gyvenimas juos negailestingai smukdo.
Sėdi savo darbo vietose kaip komunistų partijos generaliniai sekretoriai – iki mirties.
Sargui viešumas padėjo, bet ar ne laikas jam pagalvoti apie poilsį? Nebūkit savanaudžiai. Mokėkit pasitraukti laiku ir duoti gyventi jaunesniems. Visų pinigų per gyvenimą vis tiek neuždirbsit.