Kitas, jau labiau patyręs funkcionierius, be gėdos antrino: „Ant kortos pastatyta ne tik Lietuvos vyrų rinktinė, bet ir visa Lietuvos krepšinio piramidė, visa sistema. (...) Padarėme viską, kad išgelbėtume Lietuvos krepšinį nuo prarajos.“
Va taip pabrukę uodegas Lietuvos krepšinio funkcionieriai nusileido Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) šantažui – užteko pagrasinti išmesti Lietuvos krepšinio rinktinę iš olimpinių žaidynių ir čempionato.
Tokia nuolanki LFK reakcija susilaukė įvairių vertinimų ir abi pusės pažėrė argumentų.
Pagrindinis pasidavimo FIBA šantažui motyvas buvo toks nutylimas, bet neva visų suprantamas taktinis ėjimas: mes formaliai nusileidžiam FIBA, kad nebūtume diskvalifikuoti iš Olimpinio krepšinio turnyro, o paskui bus matyt. Prisišliesim prie stipresnių, liksim su laimėtojais, pasielgsim apdairiai. Kas mes tokie, kad čia akis draskytume – pasikarščiuosim, o paskui dar nukentėsim, ką mūsų balsas lemia, va, kiti nusileido, tai ką čia mes.
Bet ar ne per dažnai mes tokius taktinius ėjimus naudojame? Jie jau tapo nebe taktika, o strategija.
Ir vis dėlto tose diskusijoje pagrindiniai dalykai atsidūrė antroje vietoje. O svarbiausia čia yra visai ne krepšinis ar rinktinės diskvalifikavimas. Čia veikia žymiai svarbesni, fundamentalūs dalykai – tokie kaip savigarba, pagarba ir tautinis išdidumas.
Kur tas šūkis „Lietuva – drąsi šalis“? Kažkam pradėjus šantažuoti, iš karto kelnės pilnos. Garbė reikalauja aukų. Kartais didelių, bet tai yra pamatinis laisvos tautos principas.
Kitas vėl sakys, kad čia manevras, gudrus ėjimas, kuris išsaugojo galimybę dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse. Deja, čia nebuvo vietos nei manevrams, nei gudriems ėjimams.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Suprantu, kad Arvydą Sabonį išrinko LKF prezidentu, nes niekas neabejoja jo atsidavimu krepšiniui. Jis turėjo būti tarsi garantas, kad LKF neatsiras erdvės kažkokiems žaidimėliams.
Tam A.Sabonis puikiai tiko. Maniau, savo autoritetu nepabijos pasinaudoti ir kritinėse situacijose. Būtent jose pasirodo tikrasis žmogaus charakterio tvirtumas. Kai sprendimai sunkūs, kaina didelė, bet juos reikia priimti.
Deja, būtent šioje situacijoje A.Sabonis vis dėlto netiko. Nuo vaikystės augo ir gyveno aplinkoje, kurioje krepšinis buvo visatos centras, tad gal jam atrodo, kad Lietuvoje nieko svarbesnio už krepšinį nėra. Turbūt ir kad galima paminti principus. Svarbu, kad nenukentėtų rinktinė ir Lietuvos krepšinio interesai.
Panašiai turbūt mąsto ir LKF funkcionieriai, kuriems viešas pažeminimas ne toks skaudus kaip keli metai be pagrindinių krepšinio turnyrų.
Čia turbūt ir yra didžioji klaida. Lietuvoje užaugo nauja krepšinio sirgalių karta, kuri supranta, kad nors ir labai mylimas ir populiarus, krepšinis tėra žaidimas. Smagu, kad mūsų krepšininkai garsina Lietuvą, bet žymiai svarbiau ir labiau ją garsintume svarbesniais savo veiksmais.
Jei atsisakytume paklusti FIBA šantažui, pasirodytume kaip tauta, turinti savigarbos. Ta, kurios negalima šokdinti. Net jei tokie būtume tik vieni. Dar geriau, jei būtume vieni, nes galėtume būti pavyzdžiu kitiems. Parodyti, kad turime stuburą ir principus. Ir kiti žinotų, kad į mus reikia atsižvelgti, net jei tai reikštų tam tikrą izoliaciją rinktinių krepšinio varžybose.
Kalbant apie perspektyvą – laimėtume, nes ilgai tos sankcijos nesitęstų, o vėliau jau visi žinotų, kad į mus reikia atsižvelgti. O tai jau, mieli LKF funkcionieriai, yra strategija. Strategija, kuri gal ir pralaimi vieną kitą mūšį, bet laimi karą.
Dabar gi likome pastumdėlių vietoje. Kam ateityje kreipti dėmesį į mūsų pageidavimus ar norus, jeigu mes kaip vergai – tereikia riktelti pakeltu tonu ir tuoj pasiryžtame nuleidę ausis laižyti ranką šeimininkui.
Ir pabaigai – keli pamąstymai apie FIBA ultimatumą, rinktines, sportinius principus ir kitus dalykus.
Pirma. Sunku patikėti, kad teisiškai FIBA gali pašalinti iš olimpiados jau laimėjusias pakvietimus komandas. Jeigu pakvietimas gautas, kai FIBA dar nekėlė sąlygų dėl klubų dalyvavimo, tai negalima jo atimti taikant sąlygas atgaline data, kai jos dar nebuvo žinomos. Čia Lietuva galėtų ir finansines pretenzijas pareikšti FIBA, nes patyrė daugybę nuostolių, kurių nebūtų turėjusi, jei ne kova dėl olimpinio kelialapio ar pasiruošimas Rio.
Antra. Rinktinė yra prioritetas. Toks leitmotyvas lydėjo LKF sprendimą. Bet daugybė vaikų ir jaunimo mokosi privačiose krepšinio mokyklose, vėliau kaip krepšininkai subręsta ir savo karjerą tęsią bei brandžiausius metus praleidžia klubuose. Reikia suprasti, kad LKF, kaip ir kitos federacijos, turi būti suinteresuotos, jog profesionalūs klubai žaistų aukščiausiu lygiu ir galėtų patys pasirinkti turnyrus, kuriuose dalyvauja. Jei ne stiprus „klubinis“ krepšinis, pasaulio ir Europos čempionatai vyktų mokyklų salėse.
Trečia. Federacijos, tam tikra prasme, kasa duobę pačios sau. Klubai visada rinksis stipriausias ir finansiškai stabiliausias lygas. Pradėjusios kelti ultimatumus federacijos tiesiog praras kontrolę lygoms, kurios formuosis ir funkcionuos atskirai. Federacijos liks marginalinėje pozicijoje, kurios turės taikytis su klubais ir jų reikalavimais.
Ir galiausiai. Žinot, kaip veikia sukčiai ir aferistai? Jie prispaudžia ir siūlo, šantažuoja, kai nebėra laiko sureaguoti ar pagalvoti. Aferistai pateikia pasiūlymą, kai jau nėra laiko nieko keisti. Ir sako, kad jų siūlymas yra vienintelis būdas išvengti problemų ar nuostolių.
FIBA elgesys – klasikinė šantažo schema.