„Tfu, prakeikti monopolininkai, vergvaldžiai“, – dar sykį nusispjovė Jonas, išgirdęs, kad dabar bus sekamos jo sąskaitos, nes kaip čia dabar žmogus su lietuviškuoju minimumu pragyvena nuomojamame bute Vilniuje ir dar turi automobilį – turbūt vagis ir reikia jam skirti baudą.
Lietuvis Jonas taip pat ką tik sužinojo, kad jo sūnus ir dukra emigruos į Angliją bei Norvegiją, kaip ir dar bent dešimt giminaičių ir draugų. Atsikandęs sumuštinio jis per televizorių išgirdo apie 500-ąjį korupcijos skandalą per tris mėnesius. Paburbuliavo, bet suprato, kad čia nieko nepadarysi, taip jau vyksta reikaliukai.
Lietuvoje tokių jonų netrūksta. Tik pasikalbėkit su artimaisiais, išeikit į gatves. Manau, praktiškai visi lietuviai tokie. Mes – nuolankioji tauta. Mes tokie nuolankūs, kad gali iš mūsų atimti paskutinį rūbą ir įmesti mylimą mamą į kalėjimą, ir nieko. Toliau gyvenam. Mes tiesiog mėgaujamės, kai iš mūsų tyčiojasi. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl tam leidžiamės?
Mes žinome žaidimo taisykles. Žinome, kaip pinigai „įkrenta“ į atitinkamas sąskaitas, kone visi esame girdėję apie lėšų „suvaikščiojimą“ ne ten, kur reiktų. Po velnių, kodėl nieko nedarome?
Teisiškai 300 000 Lietuvos piliečių turi teisę keisti situaciją Lietuvoje, organizuoti referendumą (kone visa tauta sutaria, kad pagal žmonių Lietuvoje skaičių valdininkų yra per daug). Kažkas surenka parašus (pagarba jiems) ir tiek. Bet kad 300 000 piliečių būtų aktyvūs ir kovotų dėl savo teisių – utopija. Utopija Lietuvoje.
„Tai keisk kažką, jei toks mandras“, – sakysite. Žinote, yra nuoširdžių verslininkų, visuomenininkų, kurie nori keisti situaciją Lietuvoje, bet supranta, kad su 50-100 aktyvių piliečių daug ko nenuveiksi. 50 žmonių valdžia gali pritrypti koja.
Bet jeigu 50 000 lietuvių reikalautų pokyčių, savimi patenkinti politikai turėtų įsiklausyti į jų norus. Žmones, kurie jau 25 metus juokauja TV ekrane ir tyčiojasi iš piliečių, tuoj apimtų panika ir jie imtų atsiprašinėti. Tačiau jie ramūs, nes žino, kad tai niekada neįvyks. Nuolankioji lietuvių tauta to nepadarys.
Yra tokių nuostabių žmonių, kaip Andrius Tapinas, kuriems iš tiesų rūpi Lietuvos piliečiai ir gerovė. Jis padeda važinėdamas po Lietuvą, rašydamas kartais skaudžią tiesą bei stengdamasis būti asmeniniu pavyzdžiu.
Bet mes vis dar laukiame Jėzaus Seime. Va, vienais metais ateis švarūs politikai ir gyvenimas pasikeis. To niekada nebus! Nebūkite naivūs.
Aišku, maloniau kažko laukti, nei pačiam judinti užpakalį. Gal jaunoji politikų karta pakeis padėtį? Cha. Čia gana skaudi tema. Pažįstu ne vieną jaunosios kartos politiką ir galiu drąsiai išskirti juos į dvi grupes.
Pirmoji grupė politikų – tai jaunuoliai, kurie ateina į politiką degančiomis akimis, tikėdami, kad gali padaryti didžiulius pokyčius Lietuvoje ir nori nuoširdžiai stengtis dėl žmonių, bet greit palūžta. Jie suvokia, kad naivumas ir kova dėl savo principų prieš senolius politikoje yra savižudybė.
Todėl norėdami siekti politinės karjeros jie prisitaiko prie žaidimo taisyklių. Kieno taisyklių? Taip, sovietinių reliktų, kurie valdo Lietuvą jau 25 metus, kuriuos nuolat matome korupcijos skandaluose ir vis tiek jie išneša sveiką kailį.
Antroji jaunų politikų grupė – savo mąstymu ir elgesiu yra tiesiog seniai bevaldančių partiečių kopija. Jie anksti išmoko žaidimo taisykles ir eina į valdžią net negalvodami apie žmones, tiesiog išmokę, kaip laimėti rinkimus ir kaip geriau papildyti kišenę. Bet ar galima juos kaltinti? Jie eina dėl savo ir šeimos gerovės, ir jiems sudarytos tam palankios sąlygos.
Nelaukime Jėzaus Seime. O ką rinkti? Pastaruoju metu girdžiu siūlymą rinktis mažesnę blogybę. Kaip ir susitaikoma, kad nieko gero nebus.
„O kas kaltas?“ – kaip sako mano Mama. Mes tam leidžiame vykti. Kiti sako, kaltas verslininkų godumas. Nepatinka kasininkams godumas? Vėlgi – patys leidžiam tam vykti. Atsistotų vieną dieną sutartą valandą visi Lietuvos kasininkai ir eitų dviem valandoms papietauti – greit situacija pagerėtų. Bet tiek didelėje įmonėje, tiek valstybėje mes esame tik statistiniai vienetai.
Gaila, kad dingsta tautiškumas... Žmonės emigruoja, nes jaučiasi neįvertinami, nesugeba pragyventi. Sakėme: „Vieną dieną tai pagyvensim“, – bet žmonės tos dienos nebesulaukia ir neša kudašių iš čia. Iš emigravusių ir emigruosiančių išgirsite: „Myliu Lietuvą ir mylėsiu, bet negaliu likti valstybėje, kur iš manęs ir mano vaikų tyčiojasi.“
O tai išgirdę tautos broliai ir seserys tik pasako: „Turi progą – bėk iš šios skylės, skrisk ir gyvenk, o ne egzistuok.“
Argi ne tai girdite?
Tai ką daryti? Keiskimės! Darykime kaip A.Tapinas, kuris važinėja po Lietuvą, įkvepia kitus. Nes vienas pasikeitęs -žmogus gali padaryti įtaką bent penkiems kitiems žmonėms. Po truputį mes sukursime gėrį. Politikos, ekonomikos apžvalgininkai yra sudėlioję aiškius žingsnelius, ką daryti, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, kaip išsirinkti politikus, kurie turės pozityvesnę įtaką valstybei.
Netylėkime! Kone visi žinome apie korupcijos atvejus savo savivaldybėse. Mums taip įprasta, kad norint susitvarkyti reikalus reikia valstybinėje įstaigoje palikti 100 eurų kyšį. Reikia pranešti apie tokius atvejus. Dar nesutikau nė vieno vyresnio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie kyšius. Taip pat nė vieno, kuris būtų apie tai pranešęs.
Ką gi, Lietuvos broliai ir seserys. Ar ir vėl paburnosim, o tada pagalvosim „velniop, išvykstu“? Ar šiandien ir vėl liksime nuolankiąja tauta?
Su meile, nuolankusis tautietis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
