Tačiau ar šie piešti dalykai iš tiesų būtų tinkami naudoti realiam, nepieštam žmogui? Apie šią visai prozišką piešto pasaulio pusę turbūt nepagalvojote?
Nepagalvojo ir Vilniaus miesto valdžia, prieš keletą metų pasijutusi lyg burtininkė su teptuku iš vaikiškų knygelių. Reikia miestui dviračių takų? Brangu nutiesti? O mes nupiešim!
Ir štai jau ne vienerius metus tie piešti dviračių takai egzistuoja. Ar didelis malonumas dviratininkui kratytis per ištrupėjusias ir susivarčiusias šaligatvių plyteles – patylėsime. Patylėsime ir apie tai, kad kai kuriose vietose, ant šaligatvio nupiešus dviračių taką, pėstiesiems lieka siaura juosta, kurioje tiesiog auga medžiai.
Pieštas ir realus pasaulis visu gražumu susiduria, kai tenka laukti autobuso viešojo transporto stotelėje. Įsivaizduokite – laukimo aikštelė pristojusi žmonių, bet, teoriškai, būtent per tą vietą eina dviračių takas. Pieštos juostos tolyn nusidriekusios per šaligatvius abipus transporto stotelės.
Įsibėgėję dviratininkai bando laviruoti pro stovinčius žmones. O kiti net nesivargina laviruoti, prašvilpia tiesiai pro nosį, vos neužvažiuodami ant kojų pirštų.
Teko matyti ir tokį vaizdą. Stotelėje po stogeliu ant suoliuko sėdi močiutė. Privažiuoja troleibusas, močiutė, įsikibusi krepšio su ratukais, puola link troleibuso, o čia ant jos tik per plauką neužšoka iš tolo atlekiantis, jos nematęs (nes užstojo stotelė) dviratininkas.
Dar „linksmiau“, kai stotelėje sustoja autobusas ar troleibusas, žmonės iš po stogelio nori eiti artyn, bet juos nuo autobuso atkerta dviračius užsėdusi sportiška keturių asmenų šeima. Kol šie pravažiuoja, uždaro duris ir autobusas.
Taigi, gerbiamieji, galimybe nupiešti pasaulį verčiau nesižavėkite. Bet būtų puiku, kad iš pasakų iliuzijos išsivaduotų ir pliusiukus už nupieštus dviračių takus susidėję miesto valdininkai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
