Kaip retai mes norime išgirsti skaudžią tiesą ir neužsimerkti prieš kito žmogaus dvasinį skausmą. Neretas iš mūsų tik nusijuokiame, kai pradedama pasakoti apie patyčias ir patirtą fizinę ar psichologinę prievartą. Ir tikrai labai retai padedame tiems žmonėms.
Bet kodėl? Tai gėdinga? Tai sunku? O gal tiesiog tam neturime laiko? O gal tiesiog nenorime matyti tokių žmonių, nes jie neatitinka kažkokių tai standartų?
Mano nuomone, priežastis viena – mums labai patinka iš jų dar labiau pasišaipyti. Tai tiesa. Tikra ir neginčytina tiesa. Kodėl aš taip sakau? Pažvelkime, kas dedasi aplink mus.
Jei vienas žmogus kažkuo neįtinka kitam, tai ilgainiui jis taps priešu ir kitiems. Jei mes pamatome, kad šalia mūsų yra silpnesnis žmogus, mes tikrai jo neginam, bet pasistengiam, kad apie visus „smagumus“ susijusius su juo sužinotų kuo daugiau žmonių.
Jei kažkas šalia šaiposi iš žmogaus, tai ir mes drąsiai iš jo šaipomės, nes tada tampame tos „kietos“ visuomenės nariais. Jei per televiziją iš kažko šaiposi, mes tikrai nesistengiam pažvelgti į tai blaiviai ir suvokti, ar tai teisybė.
Bet kodėl mes negalime būti kitokie? Kodėl negalime apginti to žmogaus ir pasakyti, kad gana. Užteks. Kodėl mes nesuvokiame, kad šaipytis iš neįgalaus žmogaus, rasės, tautybės, seksualinės orientacijos, nėštumo ir kitų dalykų yra žema ir amoralu?
Kodėl mes taip retai suvokiame, kad žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, sergantis cerabriniu paralyžiumi ar turintis Downo sindromą yra nekaltas, kad toks gimė? Kodėl mes negalime prieiti prie sergančio vaiko ar suaugusiojo ir pasakyti: „Tu nuostabus žmogus, nepamiršk to“?
Man, kaip kentusiam patyčias visą lygšiolinį gyvenimą, labai sunku suvokti, kur yra tos žmogaus žiaurumo priežastys.
Ar jūs kada pagalvojote, kaip jaučiasi tas žmogus? Ar kada mėginote pamąstyti, kaip jaučiasi neįgalusis, varstomas pasišlykštėjimo kupinų žvilgsnių? Ar kada pagalvojote, ką jaučia vaikas apstotas būrio kitų vaikų ir užgauliojamas visokiausiais žodžiais? Ar kada susimąstėte, kaip jaučiasi žmogus gyvendamas taip, lyg jis būtų lageryje?
Mes visada norim, kad mus suptų žmonės tarsi iš žurnalo viršelių, kad visi būtų gražūs, turtingi, protingi ir madingi. Bet retai norime, kad šalia mūsų būtų kitokie. Kodėl mes neduodame tiems žmonėms vilties?
Kartais tiek nedaug tereikia, kad prikeltume žmogų naujam gyvenimui. Kad nuvytume tuos sielos demonus ir priverstume žmogų pamiršti savo skaudulius ir nepriimti skaudžių ir kartais lemtingų sprendimų.
Būkime pakantūs vienas kitam. Esame reikalingi šiam pasauliui, kad ir kokie mes būtume. Tikėk savimi ir tavimi patikės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
