Paskutinė į žiniasklaidos puslapius pateko Marijono Mikutavičiaus mylimoji Ieva Daugirdaitė. Ji, žinia, pati nesigyrė, o buvo nufotografuota renginyje praėjus mėnesiui po gimdymo. Fotografijose ji liekna tarsi žiogelis. Net kilo noras imti ir gerai ją primaitinti.
Apie tą patį skaičiau jau ne kartą – Monika Šedžiuvienė tilpo į senus džinsus, Vita Jakutienė žavi nepakitusiomis formomis, Edita Daniūtė paplūdimyje su tobula figūra... Nesuprantu – kokiu stebuklingu būdu?
Prisimenu save po pirmojo gimdymo. Puoliau į paniką – vaikelis jau gimęs, o pilvas, atrodo, koks buvo toks ir liko. Paskui pūpsojo dar keletą mėnesių, vėliau liko tik nukarusi odos raukšlė. Ar verta stebėtis, kad nekenčiau savęs juodai?
Nusprendžiau susigrąžinti formas. Neėdžiau ir juodai sportavau, vos tik rasdavau minutę laisvo laiko. Eksperimentai su savimi baigėsi apverktinai – organizmo išsekimas, hormonų sistemos surikimai, ligoninė, depresija, byrantys santykiai su vyru.
Dievas man davė proto vieną dieną pasakyti sau: gana. Tiesiog gana save žaloti ir prievartauti. Ir leidau sau gyventi ne egoistinį, o šeimos gyvenimą. Ir tik tada, kai pradėjau gyventi harmonijoje su savimi, mano savijauta ir išvaizda pasikeitė į gera. Tik ne po mėnesio. Atsistatymui po gimdymo tikrai reikia laiko.
Dar vienas man nesuprantamas dalykas – žymių moterų skubėjimas grįžti į įprastą gyvenimą, sudarant iliuziją, kad gyvenimas gimus vaikui nepasikeičia. Man pasikeitė. Dar ir kaip! Laiko pradeda katastrofiškai trūkti ir yra tik du keliai – ramiai su tuo susitaikai ar gyveni depresijoje, kad negali spėti visko ir iškart.
Turiu draugę, kuri turi vyrą, bet bijo gimdyti. Žinote, kodėl? Nerimauja, kad nesugebės auginti vaiką ir išlikti veiklia. Žavisi po savaitės nuo vaiko gimimo į darbus grįžtančiomis žvaigždėmis ir bijo, kad jai taip nepavyks. O jeigu nesisocializuosi, tai liksi tokia lyg ir asociali supermamytė... Ar ne absurdas?
Nemanau, kad reikia užsidaryti tarp keturių sienų ir toliau gyventi vien gimusiu vaiku, jo poreikiais, praktiškai kvėpuoti tuo vaiku. Protingai mamai vaikai jokiu būdu ne kliūtis. Ji tikrai sugebės atkurti savo veiklą. Bet tikrai nebūtinai tą pačią savaitę, ne vos pagimdžius.
Kita draugė pagimdė ir skubėjo pasinerti į darbus. Vaikeliui buvo gal trys mėnesiai, kai ji pradėjo dirbti. Ar ji tapo laimingesnė? Ne, tik įgijo chronišką kaltės prieš vaiką, kad jam skiria mažai laiko, jausmą, o vaikas klykia kiekvieną kartą, kai mama susirengia kur nors išeiti. Vis tik šis atvejis pateisinamas, nes draugei verkiant reikia pinigų.
Man asmeniškai tas skubėjimas iškart gimus vaikeliui grįžti į darbą atrodo ne žavinčiai, o liūdnai. Juk buvimo su vaiku ir matymo, kaip jis auga, keičiasi, niekas neatstos. Kiekviena prarasta akimirka yra tikrai prarasta akimirka, kuri niekada nepasikartos.
Dabar aš jau esu poros vaikų mama ir antrą kartą jokių kvailysčių nedariau. Po antrojo gimdymo buvau laiminga be jokių alinančių dietų ir sportavimo. Ir nors finansiškai buvo sunkiau, į darbą grįžau ne po mėnesio, o po dvejų valstybės remiamų metų.
Ir, žinote, darbe niekas nepasikeitė. Bendradarbiai tik nusistebėjo: „O, jau grįžai?“ Ir po savaitės dirbau kaip ir iki tol, apgailestaudama, kaip greitai ir negrįžtamai pralėkė tie dveji metai.
To visoms ir linkiu. Leiskit sau pabūti mamomis, jei tik tai įmanoma: išpeškit iš šios būsenos visą įmanomą pozityvą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
