Pamoka, skambutis, klasės valandėlės, auklėtojos moralai, namų darbai, klaidos, nesėkmės, nusivylimai – būtent tada, kai vaikas jaučiasi įspraustas į rėmus ir pamato, kad daugelis dalykų nesiseka, jis praranda motyvaciją ir nebejaučia mokymosi džiaugsmo.
Mažas vaikas išmoksta kalbėti ir vaikščioti, ir tai daro, norėdamas prilygti suaugusiems. Vėliau, kai jis pereina į vidurinę mokyklą, susiduria su naujomis problemomis. Nuobodūs mokytojai, daug namų darbų, neįdomūs dalykai, triukšmas klasėje – tai tik keli dalykai, dėl kurių šiuolaikinis mokinys laukia skambučio.
Gimnazijoje panaši situacija. Dvyliktoje klasėje, kuomet mokytojai nuolat sako, kad egzaminai – svarbiausias gyvenimo etapas, o tėvai siunčia signalus apie aukštojo mokslo svarbą, mokinys, jausdamas pareigą, krauna į galvą taisykles, bando gerai mokytis, tačiau jo pasąmonėje sukasi tik viena mintis: „Kur šias žinias aš panaudosiu?“
Kai kurie jaunuoliai atranda savo nišą, mokosi toliau, tobulina įgūdžius, tačiau būna ir tokių, kuriems ta mokymosi sistema kelia siaubą. Tie nematantys perspektyvų ir prisideda prie vis didėjančios emigracijos bangos.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Visa tai parodo, kad vaiko noras tobulėti vis dažniau pradingsta einant į mokyklą. Tad kyla klausimas, ko vertėtų imtis, kad jaunas žmogus neprarastų motyvacijos, suprastų mokslo svarbą, ir jo mokymasis nesibaigtų dvyliktoje klasėje?
Ir vis kalbama apie „nuostabiąją“ Suomijos sistemą. Taip, ten mokiniai kitokie, į mokytojus požiūris kitoks, tėvai dalyvauja ugdymo procese, tačiau kyla klausimas, kodėl mes patys neieškome būdų mokymąsi padaryti įdomiu, o lyginamės į tas šalis, kuriose mokytojas yra aukščiausiai vertinamas? Nes čia, deja, mokytojas vertinamas žemiausiai.
Pirmiausiai, mano nuomone, reikėtų kelti mokytojo prestižą, nes pedagogų ugdymo įstaigose vis mažėja, o jaunųjų specialistų žinios prilysta mokyklinukų. Visuomenėje sklando įvairūs stereotipai apie sunkų ir varginantį pedagogo darbą, daugelis skėsčioja rankomis, kad pedagogų mažėja. O mūsų „šaunioji“ švietimo ministrė, atrodo, tiesiog tam pritaria, nemato problemų ar jų nesuvokia.
Siekdami atgaivinti pažinimo džiaugsmą, pirmiausiai žvelgime į save ir bandykime keistis – atsisakykime sovietinio mąstymo ir jį keiskime šiuolaikišku. Pamokos bus įdomios tik tada, kai patys sugalvosime būdų kaip jas šiuolaikiškai pateikti (būna mokytojų, kurie matydami, kad Kriostiono Donelaičio „Metai“ šiuolaikinei kartai – tarsi atgyvena, tą kūrinį pradeda repuoti).
Šiuolaikinis mokytojas turėtų mokiniams įteikti kopėčias, taip skatinantis siekti savo tikslų ir svajonių, padedantis ir leidžiantis suprasti ir išsiaiškinti sudėtingus dalykus, o mokiniai ar studentai, turėtų jomis kopti patys. Būtent nuo to ir pradėkime kloti pamatus mūsų jaunajai kartai.