Atimta iš motinos, bet atiduota auklėti ir prižiūrėti girtaujančiai močiutei, kuri tragedijos metu turėjo rimtesnių reikalų. Butelį apsėdę paskui vaikus lakstančių nelaukia.
O ir kam ji buvo svarbi, ta mergaitė? Dar vienas ne laiku, neaišku nuo ko gimęs statistinis vienetas, kurio per metus ir tris gyvenimo mėnesius tikriausiai niekas ir nepastebėjo. Nei motina, nei iki žemės graibymo prisigėrusi senelė, nei apspangęs dėdė, nei Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Nes jei nors vienam iš jų mergaitė būtų buvusi svarbi, tokia tragedija nebūtų įvykusi.
O praėjus kažkiek laiko, mažyles tikriausiai niekas net ir nepasiges. Nebent pinigų, skirtų už globą. Nes be jų ant stalo sumažės butelių.
Kiekvieną kartą po vaiko žūties Lietuvoje sujuda subruzda žiniasklaida, širdgėlą ir pyktį lieja komentatoriai, pasiteisinimų ieško valstybinės tarnybos, o kaltieji stengiasi permesti atsakomybę vieni kitiems.
Prabyla net Seimo nariai, pasiryžę ieškoti naujų vaikų gelbėjimo iš nedarnių šeimų būdų, prisiekia pažaboti alkoholio problemą, auklėti nedoras mamas.
O paskui viskas nutyla. Iki kito karto. Iki naujos nelaimės.
O mes vis laukiame, kada gi padėtis pasikeis. Kada tėvai, seneliai, viską matantys kaimynai, policija ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba galiausiai praregės ir prisiims atsakomybę. Kada kiekvienas mažas žmogutis, vos tik pradėjęs žengti pirmuosius žingsnius, nebus paliktas be priežiūros.
Kada šeimose vaikai taps svarbesni už degtinės butelį. Kada Vaiko teisių apsaugos tarnyba pradės dirbti vaikams, o ne savo kišenei. Kada seniūnijų darbuotojai gelbės vaikus, taip užtikrindami jų teisę į gyvenimą.
Mes laukiame ir tikimės. Juk kažkas kažkada turi pradėti gelbėti Lietuvos vaikus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
