Kai kurie mano, esą nereikėjo, kam tos perdėtos iškilmės, pažiūrėkite, kiek Lietuvoje skurdžiai gyvenančių ir kenčiančių žmonių, geriau jais pasirūpintų, o čia gi tik šuo. Bet D.Bosas klausimai, kada gi nuskriaustam žmogui buvo skiriama šitiek dėmesio, papiktino mane labiau.
Man tos laidotuvių iškilmės visai neužkliuvo. Buvo graudu, net ir apsiašarojau. Tam yra pora priežasčių. Visų pirma, pareigūnas Ramzis užsitarnavo tokią pagarbą. Mažai yra žmonių, kurie taip sąžiningai atlieka savo pareigą. Jis tapo kovos už teisybę simboliu.
Be to, tikiuosi, kad ši liūdna istorija išmokys žmones kitaip žvelgti į gyvūnų gyvybes. Pasiklausinėkit, pasiskaitykit komentarus. Kas antras putojasi: „Čia tik šuo.“
Jų suvokimu, šuo – tai daiktas, su kuriuo kaip noriu, taip elgiuosi. Noriu – gyvam kailį nudiriu, noriu – akis išbadau, noriu – badu numarinu arba išmetu į gatvę kaip šiukšlę. Pati turiu šunį ir manau, man pritars protingi žmonės – „tik šunų“ nebūna.
Pakalbėkim apie konkretų pavyzdį. Gyvenu daugiabutyje, mano kaimynė – vyresnė moteris, kurios vaikai seniai išvažiavę į užsienį, mamą aplanko retai. Ta moteriškė turėjo šuniuką. Vasarą jos šuniukas nugaišo, o tuo metu pas ją lankėsi dukra. Susitikome mes su dukra laiptinėje. Pasisakė, kad eina į vaistinę, kad mamai blogai, taip susinervino dėl šuns. Ir tada pridėjo: „Nesuprantu, kam gyvai į karstą lįsti, čia gi tik šuva...“
Tai tau čia „tik šuva“, o tavo mamai jis buvo artimiausias. Kol turėjo šunį, ji tikrai nesijautė tokia viena ir jis buvo priežastis išeiti į lauką. Jūs gi atvažiuojat retai, kiek tavo mama jus mato? Tikrai gaila, kad nespėjau jai to pasakyti.
Suprantu ir Ramzio netekusio pareigūno ašaras. Ir dabar atsimenu savo pirmąjį šunį, su juo kartu užaugome. Kai jį suvažinėjo mašina, nukišau maisto dubenėlius ir pavadėlį į sandėliuką, nes nebegalėjau į juos žiūrėti be ašarų.
Jei paprasti naminiai šunys nusipelno pagarbos, tai pagalvokite apie tarnybinius šunis. Jie seka nusikaltėlius, padeda ieškoti miškuose paklydusių žmonių. Atsitikus nelaimei, jų dėka po griuvėsiais randami ir išgelbėjami gyvi likę žmonės, kurie be šunų jautrios uoslės jokios vilties neturėtų.
Tai dabar visiems kliūva, kad buvo pagerbtas pareigūnas Ramzis. O juk su juo kartu buvo pagerbti ir visi kiti sąžiningai tarnavę mūsų šaliai šunys. Ar prieš Ramzio žūtį buvo kalbėta apie tarnybą atliekančius šunis? Ar jie nors kartą buvo paminėti? Pagerbti?
Jei po šito įvykio kai kas žmonių galvose pasikeis, būsiu labai laiminga. Jei prisiminus Ramzį kokiam vaikui nepakils ranka išbadyti šuniukui akių ar kitaip kankinti, vadinasi, mes tikrai keičiamės į gera.
O tiems, kurie garsiai piktinasi dėl pelnytai garbingų Ramzio laidotuvių, galiu pasakyti tik viena: tas „tik šuo“ gal net daugiau nusipelnė už kai kuriuos žmones.
Gal turite kitokią nuomonę apie pareigūno Ramzio laidotuves? Rašykite mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba kelkite rašinį čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
