Buvusi mokytoja apie konfliktą gimnazijoje: „Nebūkite naivūs“

Kadangi pati kurį laiką dirbau mokykloje ir esu mačiusi šios įstaigos darbą iš vidaus, labai susidomėjau tuo, kas vyksta Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje.

„Jei manote, kad įvykiai Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje yra vienetinis atvejis, labai klystate“, – sako skaitytoja.<br>D.Umbraso asociatyvioji nuotr.
„Jei manote, kad įvykiai Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje yra vienetinis atvejis, labai klystate“, – sako skaitytoja.<br>D.Umbraso asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Buvusi mokytoja

Dec 15, 2016, 12:26 PM, atnaujinta Feb 9, 2018, 10:29 PM

Turiu pasakyti, kad mokiniai tikri šaunuoliai, kad kovoja prieš ugdymo įstaigoje įsikerojusią neteisybę. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vaikai nepasiduoda ir kovoja toliau. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nors kažkas pagaliau nutarė netylėti ir išjudino širšių lizdą.

Tačiau, jei manote, kad toks atvejis vienetinis, labai klystate. Iš savo karčios patirties galiu pasakyti, kad toks mokyklos vadovybės elgesys su mokytojais yra norma, o ne skaudi išimtis.

Dirbau mokytoja ketverius metus, išėjau iš mokyklos savo noru ir negalvoju grįžti. Konkretaus ugdymo įstaigos pavadinimo nerašysiu dėl dviejų priežasčių: pirmoji yra ta, kad ten tebedirba žmonės, su kuriais artimai bendravau. Nenoriu, kad jie nukentėtų. O antroji dar liūdnesnė – kiek teko bendrauti su kolegomis iš visos Lietuvos, situacija daugumoje mokyklų yra panaši.

Neturėjau tokių rimtų konfliktų su ponia direktore (kuri ir dabar sėkmingai vadovauja), bet ir nebuvau jos favoritų sąraše. Išėjau, nes neištvėriau slogios atmosferos, kada yra tik viena teisinga nuomonė, klesti apkalbos, kurios bemat pasiekia administracijos ausis ir kuriomis šventai tikima.

Kai atėjau dirbti į mokyklą, turėjau naivių iliuzijų. Tikėjau, kad šiuolaikinė mokykla – tai atvira, besimokanti, nuolatos tobulėjanti bendruomenė, kurioje kiekvienas yra svarbus, gerbiama kito nuomonė, problemos sprendžiamos diskusijose, o mokytojai yra lygiaverčiai tos bendruomenės nariai.

Kaip man teko nusivilti! Gana greitai supratau, kad mokykloje yra dvi kategorijos dirbančiųjų.

Pirmieji – tai mokyklos elitas – administracijos darbuotojai, grupė po direktorės sparneliu besišildančių lojalių, paklusnių mokytojų, bei techninis mokyklos personalas, o žemiausia grandis – visi kiti.

Gana greit sužinojau ir kitą dalyką: čia labai vertinami ir gerbiami tie, kas kiekvieną gandelį paslaugiai nuneša iki direktorės kabineto. Man pačiai ponia direktorė gan aiškiai užsiminė, jei ką nors tokio išgirsčiau, ji norėtų būti informuota. Labai norėtų.

Niekada nepamiršiu, kaip mane, dar nesusipratusią, kaip turėčiau elgtis, pačią pirmą darbo savaitę perspėjo metodinio būrelio narės. Niekada nepamiršiu žodžių, kurie man tada sukėlė tikrą šoką.

„Nieko niekada nekalbėk, pasilaikyk savo nuomonę sau, jeigu nori dirbti ramiai. Net prie valytojų ir kito personalo nieko nekalbėk! Čia ir sienos turi ausis!“ – štai ką teko išgirsti. Tada net nusijuokiau mintyse, juk ne tie laikai! Bet man buvo pasakyta gryniausia tiesa.

Prieš Kalėdas drįsau neatsargiai pakritikuoti vienos kolegės darbą. Stebėjau jos pamoką ir pasakiau, ką mano nuomone, daryčiau kiek kitaip. Tai tikrai nebuvo pikta ar nepagarbi pastaba. Pamokos aptarime dalyvavo tik kolegės, su kuriomis, regis, labai gerai sutariau, o po pusės valandos jau stovėjau direktorės kabinete ir buvau išdėta į šuns dienas. Palikau kabinetą beveik verkdama. Niekada ir niekur manęs dar nebuvo taip pažeminę.

Tik vėliau sužinojau, kad netyčia užkabinau vieną „neliečiamųjų“. Pasirodo, ta mokytoja yra artima ponios direktorės giminaitė.

Gana greit supratau dar vieną dalyką. Ši mokykla veikia tokiu principu – netepsi, nevažiuosi. Tam, kad būtum įvertinta, pastebėta ir sulauktum bent jau palankaus žvilgsnio į savo pusę, turi pataikauti, pataikauti ir dar kartą pataikauti.

Konkretus pavyzdys. Pavasarį mokyklos direktorė švenčia gimtadienį. Buvau iš anksto, gal prieš mėnesį, perspėta, kad tokią iškilmingą dieną būtina (pabrėžiu, būtina) ateiti į mokyklą su gėlėmis, kurias paskui būtina (vėl pabrėžiu, kad būtina) su pagyromis įteikti poniai direktorei. Kiekvienas metodinis ratelis metėsi po tam tikrą solidžią sumą, kad būtų įteiktos ne tik gėlės, bet ir dovanos.

Žiūrėjau į mokytojus, nuolankiai laukiančius su gėlėmis prie direktorės kabineto durų, nors tuo metu turėjome būti pamokose. Darėsi koktu. Tuo metu jau žinojau, kad kiekvienas, neatnešęs privalomos puokštės ir neatėjęs nuolankiai nusilenkti, paskui vienaip ar kitaip atsiims.

Supratau, kad mokytojai bijo. Bijo visko – bijo kalbėti, reikšti savo nuomonę, o labiausiai bijo paprieštarauti direktorei. Net jei jos sprendimai prieštaraudavo logikai, sveikam protui ir paskui buvo kritikuojami pakampėse, niekas niekada nėra to pasakęs jai į akis.

Mokslo metų pabaigoje mes turėdavome pasiskirstyti krūvius, bet tai tik formalumas. Paskui direktorė pati asmeniškai paskirstydavo viską taip, kaip jai norėjosi. Lojaliausiems ir mylimiausiems tekdavo daugiau pamokų, bei pažangesnės klasės, kiti turėdavo tenkintis tuo, kas liko.

Tiesa, buvo vienas būdas, leidžiantis pagerinti padėtį, – buvo galima ateiti į direktorės kabinetą su prašymu padidinti krūvį ir dovanėle. Kai kurioms kolegėms tapo savotiška tradicija nešti pakištukus, kad galėtų gauti daugiau pamokų.

Direktorė vadovavosi paprastu principu – ji visada teisi. Jei direktorė neteisi, tada iš darbo tyliai savo noru išeina mokytojas. Pasipriešinti nebuvo jokių galimybių, jei jau sumanė išmesti, tikrai išmes.

Taip, per ketverius darbo metus tyliai išnyko keletas nepatogių kolegių. Vienos turėjo kokį nors konfliktą su direktore ar administracija. Kitos tapo paprasčiausio šmeižto aukomis, o šmeižtu ir nešvariais gandais buvo šventai tikima.

Tiesa, viena kolegė pabandė pasipriešinti, bet nieko gero iš to neišėjo. Iš pradžių prieš ją prasidėjo nesibaigiantis puolimas. Per pedagogų tarybos posėdžius ji buvo viešai su malonumu vanojama ir žeminama kolegių akivaizdoje. Direktorė pati asmeniškai su pasimėgavimu dėstė visus jos „nusižengimus“, akylai stebėdama, kaip reaguoja kolektyvas.

O paskui, naujų mokslo metų pradžioje, tai kolegei paprasčiausiai sumažino krūvį iki keleto savaitinių pamokų, tad tiesiog neliko kitos išeities, tik ieškotis kito darbo. Priežastis – neva mokiniai jos atsisakė ir visi pasiprašė pas kitą mokytoją. Nors iš tų pačių mokinių girdėjau, kad nė vienas neketino savo noru išeiti kitur. Po ilgo administracijos spaudimo klasės auklėtojams ir tėvams pasirinko, kaip buvo liepta.

Paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę, buvo vadinamasis išorės auditas, kuris mokyklos mikroklimatą, administracijos bei darbuotojų santykius įvertino tiesiog puikiai!

Žmonės, deklaruojantys pagalbą mokytojui, specialistai, kuriems už šį darbą mokami bedieviški pinigai, kurie turėtų pastebėti mokyklose klestinčią neteisybę, buvo akli ir kurti. Jiems viskas pasirodė tobula.

Man patiko mano darbas. Man patiko mokiniai, bet po ketverių metų nusprendžiau – gana, ir parašiau pareiškimą. Supratau, kad dar ilgai niekas nepasikeis. Nepasikeis direktorė, nes ji jaučiasi visagalė valdovė savo susikurtoje karalystėje, apsupta pataikūnų ir padlaižių. Niekas jos neišmes, nes ši ponia turi tvirtą užnugarį aukštesnėse instancijose ir įsėdo į krėslą iki gyvos galvos.

Žinau, kad kitose mokyklose taip pat klesti panašios karalystės. Žinau, kad mūsų mokykla dar ne prasčiausias variantas, yra ir blogesnių.

Esu girdėjusi apie mokiniams girdint iškeiktus mokytojus, mokytoją, kuriai pavaduotoja į veidą metė blogai parašytus teminius planus. Mokytojus, kurie buvo verčiami nežymėti tam tikrų mokinių, mėnesiais nebūnančių pamokose, ir išvesti jiems teigiamus pažymius už nieką. Mokytojus, kurie sulaukdavo grasinimų ne tik išmesti iš darbo, bet ir susidoroti taip, kad negalėtų įsidarbinti tame pačiame rajone jokiame kitame darbe...

Tikiuosi, kad paviešinus tai, kas vyksta už uždarų ugdymo įstaigų durų, pagaliau sukrus atsakingi valdininkai. Gal nors vienai mokyklai yra vilties išbristi iš šios pelkės.

Galbūt taip nutiko ir tavo mokykloje? Papasakok mums! Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?