Skaičiau komentarus prie straipsnių apie sportininko nužudymą ir darėsi koktu. Kai kurių „užuojauta“ buvo išties žeminanti.
Kai kurie internautai netgi džiūgavo dėl šio įvykio!
„Kaip jauno žmogaus gaila, bet kaip bandito – tai visai ne! Mažiau tokių“, „Pats matomai prisiprašė. Negaila tokių „sportininkų“, – bujojo komentatoriai.
Itin dažna prie komentarų rašoma frazė buvo „Ko nusipelnė, tą ir gavo“. Tokie žmonės, mano nuomone, patys niekuo nesiskiria nuo žmogžudžių.
Neteisinu R. Morkevičiaus poelgių, bet kuris iš mūsų be nuodėmės? Velionis už savo padarytas nuodėmes atsakė prieš teisėsaugą. Tikrai niekas nenusipelnė tokio likimo.
Tik visiški šiukšlės gali taip kalbėti apie mirusįjį: “Štai ir baigėsi merginų ir kitų žmonių spardytojo kelionė žemėje. Atsipūs miestiečiai. Juk sakau, kad bet koks raumenų kalnas bejėgis prieš kulką“.
Komentatoriai stebėjosi, kad dėl šios žmogžudystės sukilo visos pajėgos, lyg tai būtų iškiliausia asmenybė. Neva sportininko mirtis neverta tokio dėmesio: “Eilinės banditėlių razborkės, tačiau susirūpino net Vyriausybės atstovai... Žmogžudysčių kasdien apstu, tačiau tokio ažiotažo toli gražu ne kiekvienas sulaukia. Taip, šis vaizdelis labai daug ką pasakantis, kas yra kas Lietuvoje ir kam skiriami išskirtiniai prioritetai. Sakoma apie mirusį negerai kalbėti, bet, atleiskite, jų gyvenime buvo kur kas baisesnių dalykų“.
Prašau, liaukitės!
Ar bent pagalvojote, ką tenka išgyventi R. Morkevičiaus tėvams, vaikams, mylimajai? Jiems reikia nešti ne tik netekties skausmą, bet ir visas tautiečių metamas šiukšles.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
