Mūsų šeimoje nėra ir niekada nebuvo „lygesnių už kitus“. Nors sūnus jaunesnis, jokių ypatingų nuolaidų jam niekada nedariau. Naminių pareigų taip pat neskirstau į „mergaitiškas“ ir „berniukiškas“. Jei jau pristatau prie darbo, tai abu iškart.
Tačiau žinau šeimų, kur vienas vaikas mylimas šiek tiek labiau už kitą. Dažniausiai tai neperžengia sveiko proto ir atsiskleidžia tik smulkmenose. Bet kas baisiausia, pasitaiko ir kraštutinių variantų.
Mano draugė svajojo apie sūnų. Tiesiog svaigo, kaip jai reikia sūnaus, kaip jį be galo be krašto mylės. Pastojo. Gimė dukra.
Susiję straipsniai
Stengėsi būti jai gera mama, bet nenustojo svajoti apie berniuką. Po ilgo laiko ir ilgų bandymų pastojo dar kartą. Gimė sūnus ir nuo tos akimirkos moteriškei konkrečiai nunešė stogą.
Sūnelis išsyk tapo jos gyvenimo centru, aplink kurį sukasi visiškai viskas. Naujai gimusio lepinimas ir popinimas tapo norma, o dukra liko nuošalyje. Iš tėčio mergaitė taip pat nesulaukia pakankamai dėmesio. Jis ir anksčiau buvo linkęs palikti vaiko auklėjimą žmonai, o dabar visiškai atsiribojo. Arba prapuolęs darbe, arba per daug pavargęs ką nors daryti.
Nors draugė ir nepripažįsta, kad jos požiūris į vaikus yra labai skirtingas, topinė frazė, kurią taria: „Pasigimdžiau auklę, o dabar pasigimdžiau vaikelį“. Kartoja tai nuolatos, kaip kokią maldelę. Taria ir girdint dukrai.
Nemato tame nieko blogo. Nesusimąsto, kaip skaudu vaikui girdėti tokius žodžius.
Susiję straipsniai
Dabar draugės trejų metų sūneliui leidžiama absoliučiai viskas. Nesu girdėjusi jo drausminant, nesu girdėjusi jam nei mažiausios pastabos.
Savaime suprantama, kad berniukas išlepęs ir kaprizingas. Šito jo mama nemato. Visi sūnaus veiksmai, išsidirbinėjimai lieka nepastebėti.
Su dukra elgiamasi visiškai kitaip. Kad ir ką mergaitė darytų, sulaukia tik negatyvios mamos reakcijos. Priekaištai byra vienas po kito. Kalbant su dukra pasikeičia net draugės balso tonas. Nelieka meilių intonacijų, vien susierzinimas.
Ko tik neprisiklausom... Tai mergaitė ne taip apsirengė, tai yra įžūli, tai kūprinasi, tai kalba nesąmones. Nenuostabu, kad dėl to ji auga nepasitikinti savimi ir užguita.
Kiek kartų bandžiau draugei įteigti, kad taip negalima, vienintelis draugės atsakymas: „Nekalbėk nesąmonių, aš abu vaikus myliu vienodai!“
Ir taip sako motina, kuri žiūri į vyresnėlę ne kaip į asmenybę, o kaip į jaunesniojo brolio žaisliuką.
Dvylikos metų mergaitė, kuri jau pakankamai suaugusi, kad turėtų savo interesų ir užsiėmimų, įdomių vyresniems vaikams, valandų valandas turi stumdyti po grindis brolio mašinėles, nes jis taip nori.
Jei jaunėlis nori žiūrėti filmukus, sesuo turi sėdėti su juo ir žiūrėti filmukus, kurie jai visiškai neįdomūs, jau šimtą kartų matyti.
Jei brolis užsimano kokio nors sesers daikto, gauna jį be kalbų. Pamenu, padovanojau mergaitei gimtadienio proga gražų pakabuką. Nepasidžiaugė nė pusvalandžio. Brolis pamatė, bedė pirštu, pasakė: „Noriu“. Mama savomis rankomis nuėmusi dukrai nuo kaklo papuošalą, atidavė jaunėliui.
Po keleto minučių sudraskytas, sutraukytas pakabukas gulėjo ant grindų.
Žinoma, paskui nupirkau mergaitei kitą, tačiau niekada nepamiršiu jos nuoskaudos kupinų akių, kada brolis laužė jos gimtadienio dovaną, o mama apsimetė nieko nematanti.
Negana to, jaunėliui leidžiama ją skriausti, kaip tik jis užsimano. Tampo seserį už plaukų, spardo, vadina bjauriausiais žodžiais, spjaudosi, mušasi... Mama lieka akla ir kurčia.
Bet jei vyresnėlė pabando atsikirsti ir jaunėlis pasiskundžia, tada kyla pasaulinio masto skandalas... Mama atidaro kakarinę ir ant mergaitės galvos pasipila dar didesnė priekaištų lavina.
Toks nelygus draugės požiūris jau duoda nuodingus vaisius. Maniškiai vaikai tikrai ne auksiniai. Pešasi tarpusavyje kaip pašėlę, bet negali vienas be kito. Kas turi vaikų, žino – vaikiškos peštynės broliškai meilei ne kliūtis, o greičiau būtina sąlyga.
Tarp draugės vaikų nėra net užuominos į meilę. Jaunėlis mato sesėje tik dar vieną žaisliuką, kuris visados yra po ranka, o sesuo nekenčia brolio. Visais įmanomais būdais jo vengia. Nesu girdėjusi, kad nors kartą pavadintų jį vardu. Vadina „šituo“.
Mano ir vyresnės mergaitės santykiai nuo pat jos kūdikystės yra geri. Buvo tokie laikai, kada mama ilgam palikdavo ją su mano vaikais, esu jai daugiau mylima tetulė, nei mamos draugė. Mergaitė manimi pasitiki, išsipasakoja tai, ko niekada nesakytų mamai.
Daugybę kartų esu girdėjusi, kaip ji nekenčia jaunėlio brolio. Daugybę kartų esu girdėjusi su kartėliu sakomus žodžius: „Mama manęs nemyli“.
Kol ji buvo mažesnė, bandydavau tai užglaistyti suaugusiems būdingu melu. Bet dabar jau negaliu. Neįmanoma paneigti to, kas akivaizdu.
Bijau, kad netrukus bus pasiektas lūžio taškas. Bijau, kad vieną dieną ši nelaiminga mergaitė ims ir padarys kokią nors neapsakomą kvailystę. Nesenai užsiminė, kad nori išeiti iš namų. Pašiurpau išgirdusi tokias kalbas, nes nuskambėjo visai ne vaikiškai.
Bandžiau ir vėl apie tai kalbėtis su drauge, bet ji ir vėl išliko akla, kurčia ir neperkalbama.
„Pas mus viskas gerai, nesikišk“, – atrėžė. O po akimirkos jau staugė ant susigūžusios dukros. Staugė, nes mylimas sūnelis, valandą kamavęs seserį, gavo nestiprų niuksą ir paleido dūdas...