2013-ųjų vėlyvo rudens dieną mano aktyvaus gyvenimo padangę nušvietė žaibas – atsibudusi po nedidelės ir nesudėtingos operacijos, po jos sekusių tyrimų išgirdau gydytojo diagnozę – vėžys.
Tą akimirką tikrai neprabėgo gyvenimas prieš akis, neišsigandau mirties alsavimo, nes turėjau raminti šalia esančios mamos paniką, sesės neviltingą aimaną ir drąsiai žiūrėti į šalia stovinčio be kelių minučių paauglio akis.
Mintyse pradėjo dėliotis planas. Kaip tik sekančią dieną po diagnozės turėjau išvykti į kelionę. Tai buvo puiki galimybė atsitraukti nuo situacijos, pažiūrėti į viską iš šalies.
Penkios dienos buvo kitokios – daug rašiau, vaikščiojau, vėl rašiau. Man atrodo, kad išrašiau viską, netgi savo laidotuvių scenarijų parengiau.
Rašydama verkiau, šypsojausi, bet namo grįžau palengvėjusia širdimi ir aiškiu žinojimu, kas bebūtų – jokių ašarų – tik šypsena. Savyje radau šios situacijos apibūdinimą.
Mano kūnas, kuriame apsigyveno vėžys, yra namas. Kaip ir kiekvienam namui, jam reikia remonto. Taigi, visos tos operacijos, chemoterapijos tėra namo remontas. Man tai veikė.
Išlikti stipriai ir šypsoti, kai visas kūnas dejuoja, būtų buvę sudėtinga, jeigu ne gydytojai. Šiuo sudėtingu gyvenimo momentu patekau tikrai pas profesionalius specialistus – gydytoją V.Rudaitį, S.Tulytę.
Gaila, nepamenu visų nuostabių, rūpestingų, nuoširdžiai besirūpinančių seselių vardų. Bet būtent šie žmonės man suteikė stiprybės ir pasitikėjimo.
Sergant šia liga, tikėjimas, kad viskas bus gerai, yra vaistas. Aš tikėjau ir klausiau, ką sako gydytojai, buvo svarbus jų ramus, drąsinantis žodis. Nuoširdžiai dėkoju jiems už nuostabius, daug naujų pokyčių, kitos prasmės atradusius mano 3 metus gyvenimo su vėžiu.
Vėžys nesugriovė mano gyvenimo, jis atnešė jam kitokią prasmę. Jis stumtelėjo mane iš komforto zonos į naujas, dar iki tol netyrinėtas, galimybes.
Dabar mano gyvenime yra žymiai daugiau spalvų nei buvo iki tol. Mirties baimė nuslinko labai toli, visi mes kažkada mirsime. Nieks nežinome, kas bus rytoj ar net šiandien vakare.
Bet ne visi mirdami turime galimybę pasidžiaugti išnaudotomis progomis. Diagnozė – vėžys – man nebuvo mirties nuosprendis.
Ši diangozė man buvo galimybė išmokti gyventi, džiaugtis gyvenimu, kvėpuoti juo pilna burna.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
