Pažvelgus į Lietuvą it skęstantį laivą paliekančius tautiečius, imi ieškoti atsakymo į iškilusi klausimą: kas darosi, kad emigracijos virusas paliečia kone kiekvieną šeimą?
Mano vardas Giedrius, vadovauju virš dviejų šimtų žmonių kolektyvui Alytuje, Druskininkuose, Marijampolėje ir kituose Lietuvos regionuose.
Dirbu privačiame versle, esu samdomas darbuotojas, mes teikiame laisvalaikio paslaugą (lošimo automatų salonai), prieš kurį laiką dar tikėjau, kad įmanoma geresnė ateitis, o šiandien jau nebežinau, ko dar tikėtis iš Lietuvos ir ar netapsiu dar vienu emigrantu? Alytus jau veržiasi į pirmąjį penketuką Lietuvos miestų, iš kurių žmonių emigruoja daugiausiai. Ir niekas nežino, ar vietos, ar centrinė valdžia dar gali pakeisti šią tendenciją.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Oficialioji statistika teigia, kad nuo 2001 metų iš Alytaus emigravo beveik 15 tūkstančių gyventojų ir vargu, ar mieste rasime jau ir 50 tūkst. gyventojų. Tą atkartoja ir žlungančio smulkaus verslo situacija – jeigu 2012 metais Alytaus apskrityje veikė 634 individualios įmonės, tai dabar tik 535. Jau nekalbu apie stambias įmones „Coca Cola“, „Estrella“, „Suslavičius-Felix“, kurios jau sustabdė gamybos veiklą Lietuvoje, Alytuje. Iš Lietuvos traukiasi ir bankų įstaigos, perkeldamos savo buveines i kitas valstybes.
Politikai visiškai pasimetę savo veiksmuose, nestabdomai užsiiminėja populizmu, atitraukdami visuomenės dėmesį nuo nuolat didėjančių socialinių ekonominių problemų, mažėjančių investicijų valstybėje. Moralinę politinės sistemos krizę jau turime, tai liūdija rinkimų į Seimą rezultatai, o iš kitos pusės, Lietuva neišvengiamai artėja prie ekonominės krizės, nes jau dabar be europinės paramos Lietuvos ekonomika gyvuoti negalėtų.
Kodėl svarstau apie tai, kad metas krautis lagaminą? Ne, nesiskundžiu dėl gaunamo atlyginimo įmonėje ar socialinių garantijų, tačiau nebematau prošvaisčių dėl valstybės, o svarbiausia – dėl savų vaikų, Lietuvoje, ateities. Kiek draugų, giminių išvažiavo į užsienį, tiek jų ir kalba viena per tą patį: „Ten žmogus yra gerbiamas, o pas mus – nesibaigianti kova už būvį ir maldos, kad išgyventum“. Ar ta neaiški ateitis bei kova laukia ir mano vaikų?
Su tuo susiduriu kasdien, žiūrėdamas, kaip valstybė elgiasi su verslu, kuriame daugelį metų tenka dirbti ir man. Štai bet kuri racionali iniciatyva sureguliuoti lošimų verslą ir paversti jį darbo vietas kuriančia ir socialiai atsakinga veikla, virsta Seimo narių panegirikomis, nuolatine savireklama.
Per visą praėjusią kadenciją Seimas taip ir nesugebėjo priimti naujojo Lošimų įstatymo, kuris būtų rinką padaręs skaidresne, aiškesne ir perspektyvesne. Deja, mūsų politikai sugebėjo uždėti keletą dirbtinų lopų ant morališkai pasenusio įstatymo: 2014 metais pakeitimai įvedant eurą, 2015 metais – nuotolinių lošimų įteisinimas, 2016 metais – privaloma visų lošimo organizavimo vietų lankytojų patikra.
Pastarąją pataisą pateikęs Seimo narys J.Sabatauskas, kandidatas į Socialdemokratų partijos pirmininkus, teigia, kad jo siūlymas tikrinti kiekvieną lošimų vietos lankytoją paremtas siekiu apsaugoti paprastą žmogų (ypač probleminį lošėją). Kita vertus, man, kuris daugelį metų dirba šioje srityje, nekyla abejonių, kad tai tik parodomasis rūpestis, realios pagalbos imitavimas, už kurios slypi galimai tarnystė stambaus verslo interesams. Juk išstūmus iš rinkos mažesnes pajamas gaunantį smulkų ir vidutinį verslą, dar daugiau atveriamas kelias kurtis stambiesiems. Ar tai ne kažkur jau girdėtas ir matytas scenarijus?
Kaip tai padaroma? Nuolat teikiama klaidinanti informacija, tam pajungiant net valstybės aparatą, apie neva Lietuvoje gyvenančius tūkstančius asmenų, turinčių problemų su lošimais. Tuo tarpu atsakingai ir aiškiai galiu pasakyti, kad riboto laimėjimo lošimo automatų vykdoma „Atsakingo lošimo prašymų neleisti lošti“ programa Alytuje iš viso teturi keturis galiojančius prašymus!
Nuolat nutylima, apsimetama, jog nežinoma, kad atskirų lošimo rūšių pagrindiniai kriterijai: statymų ir laimėjimų dydžiai, pralošimo rizikos skiriasi iš esmės, o tai reiškia ir skirtingas jų gaunamas pajamas. Sukišus jas visas i vieną krūvą ir pavadinus vienu pavadinimu „ azartiniai lošimai“, paprasčiau susidoroti su nuosaikesnėmis lošimų rūšimis ir dirbančiaisiais jose. Tiesa čia paprasta: „daugiau verslo reguliavimo – mažiau darbo vietų“.
Minėtomis J.Sabatausko ir panašiomis įstatymų pataisomis kuriamas demoniškas mūsų verslo įvaizdis, stabdomos galimybės jį plėsti. Įprastai teigiama, kad tai nėra skatintinas verslas. Tačiau neskatinti jo, nereiškia, kad galima jį reguliuoti kaip užsimanius. Dabartiniu laikmečiu apie lošimo įrenginių gamybą bei naujų darbo vietų kūrimą apskritai galime pamiršti. Nuo 2001 metų rinkoje nėra nė vieno lošimo įrenginio su užrašu „Made in Lithuania“, viskas yra importuojama iš kitų šalių. Dėl tokios padėties versle galvos neskauda niekam.
Išvada paprasta – man tenka galvoti apie tai, kad ateitis Lietuvoje miglota, aišku jog ilgainiui darbo vietų tik mažės, tad tas metas, kuomet ištarsiu: „Sudie, Alytau, sudie Lietuva!“ vis arčiau ir arčiau. Manau, kad pats laikas paskubėti, kol dar „Brexit“ procesas neįsibėgėjo ir Didžioji Britanija dar įsileidžia naujus imigrantus. Neslėpsiu, jau buvau nuvykęs pas potencialius darbdavius Didžiojoje Britanijoje, dalyvavau darbo pokalbiuose. Galimai būsimi vadovai buvo teigiamai nustebę dėl mano patirties, aukštos kvalifikacijos bei žinių, o išgirdę mano pasakojimą apie realią situaciją Lietuvoje, klausė, ar mano aplinkoje yra ir daugiau tokios pačios kvalifikacijos specialistų, kurie galėtų atvažiuoti dirbti. Lietuvai šitų žmonių nereikia.
Realybė tokia, kad, Lietuvos valstybė nesugeba priimti modernaus Lošimų įstatymo ir nuolat kuria naujus ribojimus. Gal tai kam tik smulkmena, gal kas mano, kad kalbu tik apie vieną legalaus, įdarbinančio žmones, mokančio mokesčius verslo sritį. Deja, šis pavyzdys rodo liūdną ir nykią smulkaus ir vidutinio verslo, negalinčio planuoti savo ateities Lietuvoje, padėtį.
Keisčiausi, kad visokie ribojimai ir draudimai atsiranda ignoruojant bei neigiant mokslinius tyrimus ir realius statistinius duomenis.
Pagal 2016 metų gegužę atliktus bendrovės „Vilmorus“ tyrimų duomenis, B kategorijos lošimų automatais lošia vos 1 proc. apklaustųjų, kai loterijose – net 54 procentai. Internetinių lošimų apimtys pastaraisiais metais augo kone po 40 proc. per metus, kazino, kortų ar pokerio mobiliąją programėlę, jau turi kone kas antras mokyklos paauglys. Kortomis ir tai iš pinigų namuose kas savaitę žaidžia apie 3 proc. respondentų.
Sunku patikėti, kad šis ir panašūs tyrimai nežinomi Seimo nariams. Tačiau jų taikiniu visada buvo smulkus vietinis verslas, o užsienio korporacijos susilaukdavo paramos, jų veikla pristatoma kaip investicijos. Ir pamirštama, kad tokios investicijos naudą kuria ne Lietuvos žmonėms, o užsieniečiams ir galimai juos proteguojantiems politikams.
Toje pačioje Didžiojoje Britanijoje riboto laimėjimo lošimai atviri ne tik salonuose, bet ir baruose bei kitose laisvalaikio praleidimo vietose, iš to naudą turi ne tik verslas, bet ir valstybė. Tą puikiai žino J. Sabatauskas ir kiti Seimo nariai.
Galima tik pasidžiaugti, kad Alytaus rinkėjai per rinkimus aiškiai parodė, kad valdžioje užsibuvusių rūpintojėlių, kaip J. Sabatauskas, matyti nenori (šį kartą į valdžią šis asmuo papuolė tik pagal partinį sąrašą), tik liūdna, kad praradęs rinkėjų pasitikėjimą, jis ir toliau siekia vadovaujančių postų valstybės sprendimų priėmime, o paskutiniu metu ir savo partijos valdyme, kad toliau „spręstų“ nykštukines valstybės problemas ir kliudytų kuriantiems.
Visi esame susirūpinę ne tik dėl savo, bet ir dėl savo vaikų ateities. Negi dar ilgai jie bus priversti stebėti pasikartojančius savanaudiškus politinius viražus? Nejaugi paprasti Lietuvos piliečiai ilgai kęs nuolatinę politikų nepagarbą bei aroganciją, kurią jie rodo sąžiningai dirbantiesiems – verslininkams, kasininkams, apsaugininkams, inžinieriams, elektrikams, apskaitos darbuotojams, valytojams. Ar mes, dirbantieji Lietuvos piliečiai, savo tėvynėje esame „žemesnės“ klasės žmonės?