Pasiūlė leidyklai savo parašytą knygą, bet tokio honoraro nesitikėjo

Lietuvoje šventė skaitytojams – knygų mugė. Ir aš ten būsiu, nes pakviestas. Ta proga pašnekėsiu apie mūsų prarastą savigarbą.

Autorius piktinasi, kad leidyklos knygas brangina, o rašytojams moka apverktinus honorarus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Autorius piktinasi, kad leidyklos knygas brangina, o rašytojams moka apverktinus honorarus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Pranas Šarpnickis

Feb 24, 2017, 3:37 PM, atnaujinta Apr 9, 2017, 3:25 AM

Nes šūdas užvirė. Aš nesu rašytojas, tačiau gal juo noriu tapti. Aš nežinau.

Eina gandas, jog mūsuose vis labiau populiarėja savi autoriai. Nieko nuostabaus – rašo visi, kas gali ir negali.

Lietuvoje, jei mirtinai norisi rašyti, knygas žmonėms reikia rašyti veltui su reikalavimu, kad nė viena leidykla nepasinaudotų tavo darbu, kad leidykla nepavogtų tavo kūrinių, kad leidyklos neatimtų iš tavęs autorinių teisių metams-penkeriems.

Tuoj paaiškinsiu, kodėl veltui.

Pasiūliau vienai solidžiai leidyklai pasaką, maždaug 200 puslapių apimties knygą. Man pasiūlė 500 eurų honorarą ir ne daugiau.

Pabrėžiu: leidykla stambi, įėjus visur viskas naujai tviska, marmurai spindi. Leidyklos redaktorė sako: „Jūs nuostabiai rašote. Jūs taip puikiai parašėte, jog reikėtų paprašyti iš Kultūros ministerijos finansavimo, jei gautume, tai jums tada galėtume sumokėti 800 eurų“.

O aš pagalvojau: „O tu, rupūže, kaip daug man čia atseikėsit! O kiek jūs iš to gausit ir uždirbsit?“

Balsu nepasakiau – kartais būnu labai tolerantiškas ir kultūringas, bet tyliai pridūriau: „Eikit jūs na..!“

Štai didžiai gerbtinas vienas rimtas žurnalas atspaudė mano straipsnį, kurį parašiau per vakarą – gavau 100 eurų honoraro. Knygą galėčiau parašyti per mėnesį, tačiau jos nepajėgčiau sukurti nei per 5, nei per 8 vakarus.

Tačiau, kai leidykla tau pasiūlo 500 eurų honorarą už knygą, prie kurios dirbai daugiau nei mėnesį – o gal ir du ir tris – tai skamba kaip pasityčiojimas.

Tai yra plėšikavimas. O jei autorius sutinka, jis neturi jokios savigarbos. Jis yra kaip elgeta, prašantis išmaldos. Elgeta!

Tai ir yra autorinių teisių legali vagystė.

Natūraliai kyla klausimas: ar man verta siūlyti savo kūrinį leidyklai? Jau verčiau apskritai išleisti elektroninę versiją ir nemokamai, nesuteikiant leidyklai jokių teisių. Arba apskritai neleisti, o paleisti kūrinį laisvai prieinamą internete. Su griežtu griežčiausiu reikalavimu, kad jokia leidykla jo nepavogtų. Leidykla! Kad leidykla nevogtų, bet ne skaitytojas, ne tas eilinis piratas.

Kai man pasiūlė 500 eurų honorarą, pasidomėjau spaustuvėje, kiek kainuotų 200 psl. knygos išleidimas kietais viršeliais. Paskaičiuokim, tokios knygos atspaudimas – 7000 eurų (su PVM), kai tiražas 2000 egz.

Tad vienos knygos spauda – 3,5 euro/egz. Už kiek bus parduota tokia knyga? Mes puikiai žinome kainas knygynuose: tarkim, kaina būtų tokia standartinė šiais laikais kokia – 12 eurų. Teoriškai kalbant, leidykla gaus 17 000 eurų pajamų.

O jeigu knyga būtų spausdinama minkštais viršeliais, tai 2000 egz. atspaudimas kainuotų perpus mažiau, bet negi manote, kad autoriui honoraras būtų išmokamas dvigubai didesnis? Pasvajokit.

Teisingai, įdėti pinigai leidyklai grįš negreitai, per keletą metų, tačiau turėkite omeny – leidykla leidžia ne vieną knygą per metus ar pusmetį. Ten užsukama visa mašina.

Kiek gaus dailininkas, jei pašys iliustracijas? Na, 800 eurų. Kažkodėl dailininkai gauna daugiau? Toliau visų kitų, prisidėjusių prie knygos leidybos neskaičiuokime – jie dirba už atlyginimą. Už tuos statistinius 600-700 eurų per mėnesį.

Ir jie dirba ne prie vienos knygos. Tik tegu neverkia leidyklos, kad jos „vargsta“ – mažos galbūt, bet didelės ir solidžios gyvena gerai. Nueikite ir pasižiūrėkite, kaip jos gyvena. O mano, kaip autoriaus honoraras, toje visų leidyklos išlaidų dalyje koks? 2 procentai!

Ar suvokiate reikalo esmę? Man, tam šūdvabaliui kūrėjui, kuris yra pirmas toje visoje grandyje, sumokamos gaidžio ašaros. Man, be kurio knyga neišvystų pasaulio. Tai yra pažeminimas. O rašytojas paimdamas tuos 500 eurų neturi jokios savigarbos.

Argi tai nėra akivaizdi rafinuota vagystė?!

Ir dar man sako, jei rašytumėt suaugusiems – gautumėt 800 eurų. O va, mat vaikų literatūra, tai jau lengviau kuriama?! Bet net 800 eurų yra juokinga. Pagalvojau, gal mane kvailina. Pasiklausinėjau tų, kurie jau gavo honorarą ir kažką išsileido.

Ne, pasirodo, tai panašu į tiesą ir netgi labai. Štai žinomai Lietuvoje autorei, išleidusiai net 6 knygas (!), didžiausią honorarą, kokį tik leidykla kada jai sumokėjo, buvo 3500 eurų. Jau padoriau, padoriau... Bet tokių yra vienetai ir ji juokiasi, kad rašytojų sąjungos senbuviai jai už tai labai pavydi.

Tada pradėjau galvoti ir vis tebegalvoju: ar man verta ką nors atiduoti leidyklai. Pragyvenimui galiu užsidirbti kitaip, o knygas galiu rašyti savo malonumui ir skaitytojams atiduoti skaityti veltui, jei jau esu kažko vertas.

Kodėl aš, jei mano knygas imtų pirkti, turėčiau maitinti leidyklą? Tik tam, kad patenkinčiau savo ego? Garbė?

Rašytojas... Skamba išdidžiai. Kaip ir: „Aš lietuvis!“ – basomis kojomis, iš kurio valstybė atima paskutines kelnes. Betgi norėdamas tos garbės aš galiu pats už savo pinigus išsileisti spaustuvėj kokius 50 egz., padalinti draugams ir tas mano ego bus patenkintas.

Ar aš jaučiuosi turys kažką svarbaus žmonėms pasakyti, ko dar jie negirdėjo? Tai, prašau, Pranuk, rašyk ir paleisk veltui skaityti. Kodėl tu turi maitinti leidyklą. Kodėl tu turi arti, o leidyklos savininkas važinėti naujutėlaičiu mersu? Hmmm ...

Ir dar subiesino, kai leidykloje išgirdau, jog aš dar turėsiu reklamos dėlei vaikščioti į susitikimus su neva skaitytojais – gerbėjais. Palaukit, man sumokės 500 eurų ir aš dar turėsiu knygą pats reklamuoti?! Norisi nusikeikti. Marketingu privalėtų užsiimti pati leidykla, o ne autorius.

Man gaila žiūrint, kaip mano draugas vargsta feisbuke vis skelbdamas, kaip ten, kaip kitur kažkur su skaitytojais susitikinėja.

Ne, tai yra absoliuti nesąmonė! Ir niekas manęs neįtikins kitaip. Aš suprantu, jei skaitytojai to reikalauja. Aš suprantu, jei yra knygos pristatymas – vienas! Bet kai tai yra daroma dirbtiniu būdu – man yra bjauru. Vienintelis racionalus grūdas yra tai, jog rašytojas, susitikdamas su skaitytojais, patenkina savo savimeilę – jis kaip koks dainininkas susilaukia aplodismentų iš salės. Bet ne daugiau. Visa kita yra vergavimas leidyklai.

Man būtų galima spjauti į veidą ir sakyti: „Ko tu čia inkšti, jei nesiseka prasibrauti į rinką. Nepatinka, nenori, bjauru – nerašyk!“ Bet čia yra beveik kas pasakyti žmogui: tau nepatinka produktų kainos – neik į parduotuves ir nepirk. Badauk.

Visame tame rašytojų ir leidėjų jovale yra daug falšo, pasipūtimo, garbėtroškiškumo – matyt, taip turi būti. Be didelių ir gudrių išvedžiojimų ir priedangų, pasakysiu, autoriai rašo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pinigų ir garbės.

Trečia plunksnagraužių kategorija, kurių yra išties mažuma, yra tie, kurie iš ties nori ir gali pasakyti kažką naujo ir kieto.

Na, taip, vis tas ego patenkinimas. Tačiau aš radau būdą patenkinti savo tuščiagarbiškumą – rašau blog'ą. Kartais mano sukurtą istoriją (vadinkite jas kaip norite) perskaito 500-3000 žmonių ir mano ego jau patenkintas – aš laimingas.

O dar gaunu kokius keliasdešimt patiktukų feisbuke ir suprantu, jog rašau ne be reikalo. Ir, svarbiausia, nesuku sau kiaušų dėl autorinių teisių. Ir dar man parašo moterėlė: „Tik rašykit, jūs man atvėrėt akis – aš kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą“; kitas: „Rašykit, jūs man priminėt vaikystę“.

Puiku – ego patenkintas. Kažkam gerai, kažkam padėjau. Vakar paleidau istoriją apie vieną miestelį – per kelias valandas perskaitė 500 žmonių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei visas istorijas sudėčiau į publicistinio pobūdžio knygą ir ji būtų išleista, tarkim, 1000 egz. tiražu, skaitytojai per kelias valandas būtų „išpirkę“ pusę tiražo.

Ne, nebūtų išpirkę, nes knygyne nepirktų. Galų gale manęs ten nerastų. Juk aš nežinomas. Tad kurių galų rašyti ir nešti į leidyklą, atiduoti savo darbą su visomis kažkokiomis keistomis autorinėmis teisėmis? Kad mane apiplėštų, kad aš kažkam sukurčiau gerą gyvenimą? Na, jau ne.

Paprastas skaitytojas nevagia, nepiratauja – jis perskaito tai, ko negalėtų perskaityti už pinigus, nes jam gaila išleisti 10-30 eurų, nes jam tie pinigai reikalingi duonai ir pienui, bet ne kažkokiai knygai, kuri galbūt netgi yra abejotinos vertės.

Kiek aš tokių beverčių knygų esu nusipirkęs, apgautas leidyklos reklamos. Ar pastebėjot, kokios pasidarė storos knygos? Juk tai yra analogija prekės įpakavimo didinimui, nors toje dėžutėje yra tik 2/3 kruopų. O jei dar jos su vabaliukais?

Blefas, jog leidyklos ieško naujų autorių. Jos ieško naujų pinigų. 

„Sveiki, peržiūrėjome jūsų kūrinių ištraukas. Rašote gerai, turite savitą stilių, tačiau jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų. Mums būtų sudėtinga ją pozicionuoti, priskirti vienai ar kitai kategorijai, o neturint gero reklamos plano, nukreipto į tikslinę auditoriją, knyga gali neatrasti savo skaitytojo. Taigi, kol kas bendradarbiavimo pasiūlyti negalime. Pagarbiai, N.N. (vardo ir pavardės neskelbsiu – mano pastaba) Autorių agentūra.“

Ir žinote kas man tai parašė? Nepriklausoma nacionalinė autorių agentūra, kuri skelbia: „Mes tikime, kad Lietuvoje yra šimtai ar net tūkstančiai talentingų autorių, rašytojų, kūrėjų. Tačiau kodėl nuolat girdime tuos pačius vardus ir skundžiamės, kad neatsiranda naujų įdomių knygų? Kai valstybės dotacijos ir dėmesys rašytam žodžiui kasmet mažėja, mes manome, kad atėjo metas privačiai iniciatyvai. Sveiki atvykę į Nepriklausomą nacionalinę autorių agentūrą (NNAA)!“

Ką tai reiškia? Tiesiog per sunku per mane bus uždirbti pinigus. 

Turi savitą stilių, gerai rašai – bet še tau špygą po nosimi. Tu neįdomus, nes gali būti abejotinai pelningas. Gaila net 500 eurų!

Na, bet tai yra problemos, susijusios su brovimusi į rinką... Ne, ne ir dar kartą ne!

Rinka, buvimas rinkoje, brovimasis į rinką ir išgyvenimas rinkoje yra tampriai susijęs su leidyklų pelnu, pinigais ir autorinėmis teisėmis, o visa tai – su vadinamuoju piratavimu. Visa tai yra leidyba.

Štai didelė leidykla parašė: „Ačiū, kad siuntėte savo rankraštį į mūsų leidyklą. Neneigsiu – skaityti buvo visai linksma – bet, deja, išleisti jo negalime.“

Tai jeigu buvo linksma skaityti argi nebus linksma skaityti paprastam žmogui? “... jūsų kūryba išeina už populiariojo žanro ribų“.

Na, va – netelpu į rėmus. Ne, aš suprantu, kad esu didelis žmogus – mano ūgis 192 cm., o svoris 105 kg, bet aš ne krepšininkas. Nors jeigu mažaraštis krepšininkas parašytų knygą apie tai, kaip jis verda kukulius, tikriausiai leidyklų durys atsivertų akimirksniu.

Jei manote, kad leidyklos neišgyventų mokėdamos autoriams didesnį honorarą, tai pasakysiu leidyklom: tai kurių velnių eikvojate tiek daug popieriaus toms knygoms, kodėl tekstus spausdinate milžiniškomis raidėmis, kodėl pučiate savo produktą?!

Anksčiau tos pačios knygos buvo 2-3 kartus plonesnės ir kas nesugebėdavo įžiūrėti, pabalnodavo nosis akiniais. Po velnių, leidyklos, jei čia Lietuvoje brangu, spauskite knygas Kinijoje, Lenkijoje – ten pigiau.

Mane galima visai pravardžiuoti: kvailiu, verkšlenančiu nevėkšla, nevykėliu grafomanu, idiotu ir netgi „vatniku“ (kas mūsuose labai populiaru) – patyčios pas mus jau tapo norma – tačiau yra nenormalu, kai netgi kai kuriems gerbtiniems rašytojams iš honoraro vos užtenka vaistams ir pavasariais už gautus centus iš LATG'os tenka kamšyti mokesčių skyles.

Iš manęs galima išsityčioti, man gali užsiverti visų leidyklų durys už šitas erezijas, tačiau vistiek nesuprantu, kodėl mūsų rašytojai tyli šiknas suraukę. Prarasta bet kokia savigarba. Bijau ką nors pasakyti, nes ką nors užsiutinsiu. Bijau savo knygą talpinti internete, nes pavogs. Bijau, nes bijau, nes esu vergas, nes esu baudžiauninkas, nes esu tuščiagarbis, biednas rašytojėlis, kaip artojėlis...

Eikite į knygų mugę, pirkite knygas pigiau, neškite leidykloms kapitalą, kad jos savininkas galėtų išvertęs pilvą pasideginti Havajų pakrantėje... Net jei tu turi savitą stilių, net jeigu tu nori rašyti, tavęs nereikia.

Tad imkite ir skaitykite mane veltui, kol dar neapmokestino interneto pagal autorinių teisių įstatymą. O juk kodėl ne?!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.