Aš ir pati iki tam tikro laiko buvau tokių žmonių atžvilgiu nusiteikusi labai kategoriškai. Aišku, garsiai savo pasipiktinimo nereiškiau, nieko niekuo nevadinau, bet, būdavo, pamatau storą moterį ir galvoju: „Kaip galima šitaip apsileisti!“
Dabar gi tiek galimybių išlikti gražiai lieknai ir jaunatviškai! Juk galima susireguliuoti mitybą, padidinti fizinį aktyvumą. Daug pastangų tikrai nereikia.
Pati visą gyvenimą buvau liekna. Esu nedidukė, smulkių kaulų. Iki trisdešimtojo gimtadienio didžiavausi, kad svarstyklės stabiliai rodo vos virš 50 kg.
Prisipažįstu, valgiau ką norėjau, kada norėjau ir kiek norėjau. Tikrai neatsisakydavau ledų ar šokolado, kurį dievinu. Per visą gyvenimą nesu buvusi sporto klube, kartais pasportuodavau namuose, bet tai nebuvo ilgam – paminu treniruoklį mėnesį, kol nusibosta, ir toliau kabinu ant jo drabužius.
Viskas pasikeitė, kada svoris pradėjo augti. Žinoma, iš pradžių to nepastebėjau, kilogramai prilimpa ne per mėnesį ir ne per du. Pamažu pūčiausi kelis metus, kol po Kalėdų sumaniusi pasimatuoti pavasarinius drabužius supratau – o gi visi siauri! Tuoj atšils, o nėra kuo apsirengti.
Ir tai nebuvo moteriškas maivymasis prie prikimštos spintos. Marškinėliai spaudė rankas ir skėtėsi per krūtinę, džinsų užtrauktukai nebesueina, trikotažinės suknelės guli ne kaip... Teko susitaikyti, kad po keturiasdešimties ne viskas bus taip paprasta ir lengva.
Priaugau daugiau nei vienuolika kilogramų ir iš pradžių skaičius mane šokiravo – kaip, iš kur? Juk nieko gyvenime nekeičiau.
Paskui nusprendžiau – viskas. Susiimu ir vėl grįžtu į komfortišką būseną. Na, ar jau labai čia sunku šiek tiek pasimankštinti, mažiau pavalgyti. Turėtų būti paprasta kaip du kart du: mažiau ėdu, sportuoju.
Skaičiavo kalorijas
Kreipiausi pagalbos į visagalį internetą ir radusi norimą informaciją, nusprendžiau pavaryti kaip už tėvynę ir iki kovo susigražinti formą.
Pirma, ėmiausi didinti fizinį aktyvumą. Apsipylusi prakaitu kankinausi ant treniruoklio kiekvieną mielą vakarą. Apimtys tikrai sumažėjo, bet per dvi savaites svoris nė krust. Supratau, kad teks riboti maistą.
Iš pradžių skaičiavausi kalorijas. Teko pirkti virtuvines svarstykles ir sverti viską, net salotų lapus. Po dviejų savaičių mečiau, nes supratau – neturiu nei noro, nei jėgų skaičiuoti kiekvieną suvalgytą kąsnį. Toks būdas ne man.
Juo labiau, kad tos dvi savaitės patuštino piniginę. Valgyti sau gaminausi atskirai. Pigiausias variantas – kruopos, kurių pakęsti negaliu. Šviežios daržovės, išskyrus kopūstus ir morkas – nepigios, o ir kokybė tikrai ne pati geriausia.
Pomidorai guminiai, salotos apvytę... liesa dietinė mėsytė kg apie 5 eurus, žuvis dar brangesnė...
Išbandė grikių dietą
Vėl ieškojau informacijos internete. Radau grikių dietą. Na, pamaniau, anokia bėda. Žadama minus septyni kilogramai per savaitę, o jau savaitę tai tikrai iškęsiu.
Po trijų dienų jau negalėjau žiūrėti į sausus grikius ir kefyrą. Kimšti galėjau kiek noriu, bet kąsnis nelindo į burną. Ryju, springstu, net pykina.
Ne gana to, pradėjau jaustis silpna. Kažkada lakstydavau kaip viesulas, per tą dietą vos pavilkau kojas. Nebuvo energijos nei tvarkytis, nei dirbti. Nebuvo net kalbos apie jokį sportavimą, nes neturėjau jėgų. Pasidariau irzli ir sapnuodavau, kad... kemšu keptą vištą ar tortą.
Ypač sunku buvo, kai gamindavau maistą vyrui ir vaikams. Viskas taip kvepia, pilna burna seilių, o manęs vėl laukia kefyras ir nekenčiamų grikių dubenėlis. Vakare jie valgo, o aš kemšu grikius ir norisi verkti.
Bjauriausia, kad naktį negalėjau užmigti. Vartydavausi nuo šono ant šono, o pilvas net skauda nuo alkio.
Išlaikiau keturias dienas. Nukrito trys kilogramai, kitą savaitę ataugo du.
Kopūstų sriubos dieta nepasiteisino
Tada radau kopūstų sriubos dietą. Kadangi kopūstų sriubą mėgstu, tai pamaniau – čia tikrai man. Sugebėsiu.
Kas nors man būtų pasakęs, kad po penkių dienų nuo kopūstų net pykins! Sukdavo vidurius vien nuo to kvapo. Be to, pilvas išsipūtė kaip balionas, neužsisegdavau net tų kelnių, į kurias ramiai tilpau dar prieš savaitę.
Tokia silpna ir išsekusi nesijaučiau, bet pilvas vis tiek gurguliavo ir jaučiausi alkana. Sportuoti neturėjau jėgų. Net, rodos, prisivalgius iki skausmo, bet vis tiek norėjau dar kažko. Draudžiamo, saldaus ir kaloringo.
Numečiau porą kilogramų, vienas grįžo. Kai užlipau ant svarstyklių – vos neapsiverkiau.
Taigi, sumoje per porą mėnesių sugebėjau numesti porą kilogramų, kas toli gražu iki mano išsvajotų vienuolikos.
Iš šeimos – jokio palaikymo. Vyras nesuprato, kad man sunku. Ramiai tepėsi sumuštinius, kvietė į kavinę ir kimšo vakarais. Vaikai šaipėsi ir net pyko, nes dažniausiai buvau prastos nuotaikos.
Dabar jau nesu tokia kategoriška apkūniems žmonėms. Žinau, kad svorio metimas – tai visai ne lengva ir jau jokiu būdu ne linksma. Daugiau nevaikštau išdidžiai užrietusi nosį ir niekindama apvalesnius žmones. Tikrai ne kas atsidurti kitoje barikadų pusėje.
Žinoma, aš negyvensiu mintimi – mylėk save tokią, kokia esi. Tokios savęs nelabai myliu. Rasiu būdą, kuris man padės. Bet daugiau niekada ir nė už ką paniekinančiai nesakysiu ir negalvosiu – na ir apsileidęs, kodėl nesuplonėja, ką jam reiškia. Dabar jau žinau, kaip tai nelengva.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
