Kiekvienas žmogus, kuris ketina įsigyti šunį, turi suvokti asmeninę atsakomybę. Nesvarbu, ar tai būtų mažutis kiemsargis, ar kilmingas prabangus šuo.
Ypač prieš įsigyjant tokios stiprios veislės šunį kaip dobermanas reikia įsigilinti į jo priežiūros ir laikymo ypatybes. Kitaip šuo virs uždelsto veikimo ginklu ir viskas tikrai pasibaigs tragedija.
Suaugęs šios veislės patinas gali sverti daugiau nei 40 kilogramų, veisiamas apsaugai... Tad prieš jį įsigyjant pasipuikavimui reikia šimtą kartų pagalvoti, ar susitvarkysi.
Mūsų šeimoje taip pat dešimtmetį gyveno dobermanų veislės šuo, užaugau greta jo, todėl puikiai pažįstu šią veislę. Tai aktyvūs, stipraus charakterio šunys, kuriems būtinas didelis fizinis krūvis ir griežta dresūra (dresuojami jie lengvai, bet reikia tuo užsiimti).
Mano tėtis kiekvieną dieną skirdavo ne mažiau kaip valandą, kad šuo turėtų aktyvios veiklos. Nesvarbu, koks oras lauke, nesvarbu, pavargęs ar ne, su šunimi reikia dirbti.
Nepamenu, kad mūsų dobermanas būtų rodęs agresijos ženklus, ypač su savais. Buvo švelnus, paklusnus, žaismingas. Bet net ir tokiu atveju, kol buvau maža, tėvai niekada nepalikdavo manęs su juo vienos. Galėjo mane netyčia sužeisti vien dėl savo dydžio ir jėgos. Net tėtis, stambus vyras, kartais vos išsilaikydavo ant kojų, kai šuo sumanydavo džiaugsmingai pasisveikinti.
O dabar pakalbėkime apie dobermaną, laikytą Šilutėje, daugiabučio namo kieme. Šios veislės šunys neturi povilnio. Dėl šios ypatybės jų negalima, tiesiog negalima laikyti lauke šaltuoju metų laiku. Tai tas pats, kas priversti lauke gyventi žmogų, apsirengusį vienais apatiniais. Gyvūnams taip pat būna šalta.
Visų antra, tai net ne voljeras – kažkokia lopyta perlopyta vištidė, iš kurios regimai stiprus šuo jau ne kartą buvo išsiveržęs.
Viela raišiota, matyti, kad taisytos skylės ir taisytos bet kaip. Protingas žmogus net vidutinio šuns tokioje nelaikytų, ką jau kalbėti apie stiprų, raumeningą gyvūną.
Be to, šunims būtinas bendravimas su žmogumi, su savo šeimininkais. Nutrenkti į voljerus, jie ilgainiui praranda sveiką protą. Pasidaro agresyvūs ir neprognozuojami. Juo labiau kad šitą šunį dar ir erzino vaikai, mėtė į jo voljerą petardas. Visi, kas turi šunis, žino – petardų paniškai bijo kone kiekvienas šuo. Gal erzino ir kitaip, pavyzdžiui, apmėtydavo akmenimis.
Ar reikia stebėtis, kad tokiomis sąlygomis laikomas gyvūnas tiesiog sužvėrėjo? Bet kas tokiomis sąlygomis laikomas išprotėtų.
Žinot... ir mes, žmonės, nebūtume išimtis. Įkišus mus į tokį narvą, kasdien kenčiant šaltį ir galbūt net badą, gaunant petardų stogas pavažiuotų ir patiems taikiausiems.
Dar vienas dalykas, kurio niekaip nesuprantu: kam tas šuo ir tas voljeras prie daugiabučio? Koks tikslas buvo įsigyti tokį šunį? Pasipuikuoti? Parodyti kietumą? Pažaisti, kol įdomu, o tada nutrenkti į voljerą, kad nesimaišytų po kojomis ir nebadytų akių?
Apie kūdikio tėvus pasilaikysiu nuomonę sau. Tik vienas mažytis pastebėjimas – mėnesio kūdikis, paliktas lauke vienas. Vakare. Kovo mėnesį.
Aš esu ir būsiu už atsakingą šunų auginimą.
Pati ir dabar turiu šunį. Paimtą iš prieglaudos. Niekada nevedžioju jo lauke be pavadėlio, nors tas šuo vos iki pusės blauzdų. Neinu iš namų be maišelio ir visada susirenku tai, ką jis pridirbo. Nevedžioju jo po vaikų žaidimo aikšteles. Skiepiju ir dresuoju. Išmokiau neloti ir necypti, kada manęs nėra namuose. Kaimynai neturi kentėti triukšmo vien todėl, kad noriu laikyti šunį.
Ir net pati mylėdama šunis turiu pasakyti: mane erzina, kai eidama į darbą įlipu į kitų šunų paliktas krūvas, kurių nepasivargino surinkti. Man dreba širdis, kai vaikštant po parką link manęs lekia veršio didumo šuo be antsnukio.
Manęs neguodžia šeimininko „jis tik pažaisti“. Ir jei mano šuo kam nors krimstelėtų, aš tikrai galėčiau pasakyti: aš esu dėl to kalta. Aš nesusidorojau su prisiimta atsakomybe.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
