Ji lies kruvinas ašaras, kad, dievaži, smurtas yra neteisingai uždraustas, dabar nepilnamečiai žino tik savo teises ir jai atžala graso šmeižtu vaiko teisėms.
Taip, aš mačiau tokį vaizdą parduotuvėje. Ir nieko nedariau. Nes tai jūs, visuomene, mane tokį užauginote. Aš – tik jūsų atspindys.
Vis tik, nieko nedarydamas turiu daug laiko pamąstyti apie savo kartą. Ir pamatyti žaizdas, kurias mes turime ir taip stengiamės paslėpti, tačiau jos vis atsidengia.
Tai nutiko per šv. Valentino dieną. Jauna mergina dažėsi akis prieš veidrodį koridoriuje. Juodas tušas slydo jos blakstienomis. Ir tada tą merginą nepastebėjusi netikėtai stumtelėjo kita panelė.
Atsivėrė pragaro skylė besidažiusios merginos burnoje: ore sklandė šėtoniški prakeiksmai ir vulgarūs keiksmažodžiai.
Apmaudu už tokį jaunosios kartos pakraštį, kuriam jau ir taip purve išvoliotas jo vidus yra paskutinėje vietoje. Tušas ir blakstienos svarbiau už patiktukuose pamestą žmoniškumą.
Bet beržinės košės mylėtojus, svajonėse jau plakančius šią merginą už tokią piktadarystę, turiu nuvilti – nesidžiaukite matydami veidrodį prieš save.
Taip, teisingai, tai jūs kalti, kad tąsėte savo vaikus po namų pakampius, skaldėte jiems antausius ir jie suvalgė tą beržinę košę su nepasitikėjimo, pykčio ir tuštybės prieskoniais, pakvimpančiais besidažančių, bet pastumtų merginų aromatu.
Man juokinga, kai vaikai šantažuoja tėvus, kad apšmeiš juos mušimu. Sukyla mamos su šakutėmis. Ateina tėčiai su kardais. Ir tėvų emocijos rašo beržinės košės reikalingumo manifestą. Tik bėda ta, kad ką užsiauginai, tą ir turi. Pasižiūrėkite į savo vaiką – tai jūsų atspindys. Ar žvilgantį atžalos atvaizdą matote diržo sagtyje?
Kumščiais Anapilin gali pasiųsti ne vaiko tamsią charakterio pusę, o gyvybę.
Moralė paskutinėje vietoje, jei prireikia kumščio. Taip pasaulis statomas ant prievartos ir smurto. Ar norite statyti mūsų valstybę krauju ir ašaromis aplaistytomis plytomis?
Mieli „beržiečiai“, nevanokite vaikų, kurie vėliau, jei neemigruos, uždirbs jums pensijas, tik prieš tai (jei juos mušėte) tyliai patys tyčiosis iš jūsų senatvės ir pešis dėl turto, o kaskart, ryte atvažiavę su krepšiu maisto (arba be jo), svajonėse regės jūsų seną lavoną brangiame bute, kurį galima parduoti.
Man labai norisi matyti sveikų nervų jaunąją Lietuvos kartą. Deja, tai šiek tiek bergždžia. Ypač kai vaikai, it sveikuoliai pirtyse, tėvų vanojami ne tik fiziškai ir emociškai, bet ir morališkai švietimo sistemos.
O kadangi naujienos jau netrukus turės būti rašomos 50/50 gerai-blogai formatu, čia reikėtų įžvelgti ir šį tą gero. Tai dabar laikykitės.
Tad štai, gera naujiena – jaunoji karta moka apginti save. Mokausi tik 11-oje klasėje, bet jaučiuosi toks senas. Ypač kai matau 9-tokę paauglę, kuri į mokytojos klausimą, ko ši vėluoja, tėškia jai: „Džiaukis, kad apskritai atėjau“.
Aš taip nesugebėčiau. Džiaukitės, mielieji. Jaunoji karta atėjo.
O jei rimtai – vis žvelgiu į savo bendraamžius, geriančius kavą senamiesčio centre, ir mąstau apie ateities Lietuvą. Perspektyvos neblogos. Tik, bėda, tas perspektyvas dengia diržų sagtys.
Jūs nepatikėtumėte, kaip tarpusavyje pešasi šis jau prarastas, naujųjų laikų vertybių „ištvirkintas“ ir ne kartą beržinės košės ragavęs jaunimas.
Ir kol vieni dažosi antakius prieš veidrodį, kiti dažo Lietuvą šviesiomis spalvomis. Tad blogi ne visi. Tiesiog tik ką susipažinome su degutu. O medų turėsime atrasi patys.
Juk tai ji – mūsų šviesi ateitis, kurioje lydysis smurto diržai, augs naujos kartos, kurios, tikėkimės, nepatirs tokių moralinių sukrėtimų, dydžiu sulig Antruoju pasauliniu karu, nes juk kare dingsta žmoniškumas, o taip norisi, kad mūsų šalyje būtų kuo daugiau gėrio ir kuo mažiau šakalienėms prireiktų tą grožį kurti dirbtinai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
