Taip, biurokratinis aparatas yra visiškai teisus, nenori mokėti PSD, deklaruoji išvykimą iš šalies ir ate – tu jau emigravusių statistikos skiltyje!
Bet ar tai tiesa? Kodėl visos viešosios nuomonės mastu statistika priimama kaip konstanta ir niekam neįdomu pažvelgti, kas po ja slypi?
Keturios emigracijos rūšys
Visi ieško šventojo Gralio, kaip pasiklydusias avis parvaryti namo ir galutiniame variante supranta, kad atlyginimus reikia pakelti keliais kartais. Tik tai nėra įmanoma, tad uždarom diskusiją iki sekančio karto.
Šiame pasamprotavime nenoriu reikšti jokio pasipiktinimo. Tik noriu išreikšti nuomonę ir padiskutuoti šiuo klausimu su kitais, turinčiais savo nuomonę ir galbūt labiau kompetentingais šiuo klausimu.
Išėjus iš statistikos rėmų matau 4 pagrindines lietuvių „emigracijos“ rūšis, kurias ir noriu aptarti, bei pasvarstyti, ką valstybė turėtų daryti norėdama maksimaliai išsaugoti ryšį su šiais žmonėmis.
Tikrieji emigrantai
1. Tikrieji (ne PSD) emigrantai. Tai žmonės, kurie yra perkėlę visą savo ekonominį ir socialinį gyvenimą į kitą šalį. Išvyko ištisos šeimos, integravosi į kitą visuomenę. Nusiimkime rožinius akinius ir pažvelkime realybei į akis – ką mes galime padaryti, kad jie grįžtų? Čia paliksiu daugtaškį...
Darykime Lietuvą patrauklesne atostogų bei kokybiškų paslaugų (pvz. medicinos) kryptimi, kad žmonės grįžtų bent trumpam ir nepamirštų savo šaknų.
Priimkime dvigubos pilietybės įstatymą, kad tie žmonės liktų bent Lietuvos piliečių statistikoj. Ekonomine prasme tai yra nuostolingiausi praradimai – nuplaukė visos investicijos į šiuos žmones, liko tik juos užauginę senjorai, kuriuos reikia išlaikyti. Su tokia emigracija ir kovokime.
Laikini uždrarbiautojai
2. PSD emigrantai – gastarbaiteriai (vokiškai – svetimšaliai darbininkai). Ar galim mes šiuos žmones vadinti emigrantais? Žmones, kurių namai ir šeimos Lietuvoje. Kurių integracija į kitas visuomenes yra praktiškai nulinė? Kurie dirba kelias savaites užsienyje, kad savęs neribodami pora savaičių (o jų šeimos ir visą laiką) pagyventų?
Tegul į šiuos klausimus atsako statistikos departamentas. Jei jis neitų lengviausiu keliu visus suvaryt į vieną eilutę, manau turėtume labai įdomius skaičius, kurie leistų kurti nuoseklesnes strategijas gyventojų nepraradimo tema.
Statistikos departamentas pateikia vieną įdomų skaičių – per metus „emigrantai“ perveda artimiesiems vidutiniškai 2 milijardus eurų. Jis tai vadina savanoriškomis pagalbos artimiesiems perlaidomis.
Aš manau, kad tai didžiąja dalimi yra šių žmonių atlyginimų atidavimas į šeimos biudžetą. O dar kiek jie nuima/išleidžia parduotuvėse iš savo užsienietiškų kortelių (tai irgi būtų labai įdomi statistika)?
Šie žmonės praktiškai visas savo užsienyje uždirbtas pajamas išleidžia Lietuvoje. Manau, matematiškai jie daugiau sumoka mokesčių per akcizus (šie mokami net užsienyje geriant ir rūkant lietuviškas kontrabandines gėrybes?) PVM ir t.t. nei vidutines pajamas Lietuvoje gaunantis žmogus.
Tačiau statistikos departamentui jie neegzistuoja. Jų nebėra. Kitas klausimas būtų – ar tikrai tai yra toks blogis, kurį reikia visomis įmanomomis priemonėm stabdyti?
Aišku, yra minusų – vaikai auga be tėvų ir t.t., bet yra ir pliusų – mes po truputį perimame gerąją užsienietišką patirtį. Turbūt logiškiausia (ir realiai įgyvendinama) būtų užtikrinti, kad jie neužsinorėtų tapti tikrais emigrantais su savo šeimomis. Tai didžiąja dalimi lemia vaikų auginimo ir lavinimo sąlygos, ties kuriomis oi dar kaip reiktų padirbėti.
Vykstantys į komandiruotes
3. Žmonės, vykstantys į nuolatines komandiruotes. Ekonominiu požiūriu (kuris valstybei yra žymiai svarbesnis nei statistinis) šiuos žmones galima būtų sulyginti su PSD emigrantais, statistikoje tai paslaugų eksportas ir kitokia mokesčių struktūra.
Tebūnie, bet saugokime juos vienodai nuo tikrosios emigracijos, nes dauguma jų sėdi ant lagaminų.
Buvo pasigirdę raginimų apmokestinti komandiruotpinigius – statistikos eilutėse tai atsispindėtų tikrai labai negailestingai.
Pašalpų gavėjai
4. Žmonės, ieškantys patraukliausios pašalpų sistemos. Ši grupė yra jautriausia visiems pokyčiams.
Realybė tokia, kad, pavyzdžiui, vienišai mamai netekus aplinkinių paramos ir neturinčiai brangiai apmokamų kompetencijų tai yra turbūt vienintelis kelias išgyventi.
Yra ir daugiau silpnesnių, nesugebančių laisvojoj ekonomikoj užsikabinti grupių, kurioms kitos šalys bent jau kol kas gali pasiūlyti daugiau. Manau, tokiu atveju, jei jau negalim jiems pasiūlyt normalios alternatyvos, turėtume jiems padėti gauti visą įmanomą paramą kitose šalyse. Kad ir teisinės pagalbos forma.
Taip, tikrai Lietuva jų širdyse išliks artimesnė, nei ta, kuri ant šių žmonių visiškai nusispjovė.
Lyg prieš 25 metus
Ir pabaigai norėčiau palinkėti mūsų galvoms imti šioje srityje pavyzdį iš Lenkijos. Realūs, o ne teoriniai vaiko pinigai tikrai privers pagalvoti daugelį šeimų. Kova už savo piliečius užsienyje.
Mes kažkodėl kompleksuojame ir gėdijamės, kad dalis mūsų piliečių naudojasi svetima sistema. Na ir tegul! Juk tos sistemos nuo mūsų visuomenės nusiurbė galybes žmogiškųjų resursų ir investicijų į juos.
Ir atlyginimas už juos galėtų būti dar vienas keliamas klausimas tarptautiniu lygiu. Darykite ką nors su švietimo sistema!
Didžiausia neviltis ima, kai matai savo vaikus, auklėjamus ta pačia paklusnaus sistemos vykdytojo dvasia, kuria buvome auklėjami mes patys prieš 25 metus! Kur progresas, kur technologijos, kur individualumas, kur lyderystė, kur kūrybiškumas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
