Sveikas prieraišumas
Skaudu, kai iširus šeimai nutrūksta tėvų ir vaikų santykiai. Pasitaiko, jog tai atsitinka dėl pačių tėčių nenoro, atsiradusio dėl vienų ar kitų aplinkybių ar įtemptų santykių su vaiko motina. Tai – nepageidautinas elgesys, kuris neigiamai atsiliepia vaikui.
Galimai tėvai taip nusprendžia dėl nesupratimo, kad vaikui labai svarbu žinoti, jog abu tėvai jį tebemyli ir juo rūpinasi.
Vaikams augant ypatingai svarbus yra užsimezgantis ryšys tarp tėvų ir vaikų, psichologų vadinamas prieraišumu. Tas ryšys – tiek ypatingas, jog yra vienu stipriausių ir svarbiausių žmogaus gyvenime.
Sveikas prieraišumas formuojasi tada, kai vaikai mato tinkamą tėvų pavyzdį, jaučia jų meilę ir rūpestį. Prieraišumas formuojasi ir asocialiose šeimose, tačiau jis psichologų vadinamas nesveiku prieraišumu. Vaikas prisiriša ir prie savo asocialių ir net juos skriaudžiančių tėvų. Dažnai tik paaugęs supranta, kad jo meilė savo asocialiems tėvams yra beviltiška.
Neteisinga teismų praktika
Šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį į normalius žmones, kurie, „nesutapus charakteriams”, išsiskiria. Kaip žinia, po skyrybų yra nustatoma vaiko gyvenama vieta su vienu iš tėvų. Dažniausiai, apie 94–96 proc. atvejų – su vaiko mama.
Skyrium gyvenantis tėvas – dažniausiai tai vaiko tėtis, nepavykus susitarti su vaiko mama dėl bendravimo su vaiku, gauna teismo sprendimą, kuriuo bendravimo tvarka su vaiku nustatoma 2 savaitgalius per mėnesį, t.y. 4 dienas. Na, dar kokį kartą per šventes ir kokią savaitę per metus atostogų.
Tokie teismo sprendimai dėl bendravimo tvarkos po skyrybų su vaiku priimami labai dažnai. Į klausimą, dėl kokių priežasčių nustatoma tokia bendravimo tvarka pateikiami standartiniai atsakymai:
todėl, kad tokia nusistovėjusi Lietuvos teismų praktika,
todėl, kad tai geriausiai atitinka vaiko interesus.
Mano nuomone, toks standartinis teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku vos du savaitgalius per mėnesį pažeidžia LR Konstitucijos 29 straipsnį vienam iš tėvų (motinai arba tėvui) neužtikrina įstatymais suteikiamos lygybės savo vaikų atžvilgiu.
Ypač pažeidžiama yra tėvų-vyrų situacija dėl tos priežasties, jog Lietuvos ta pati nusistovėjusi teismų praktika vaikus po skyrybų beveik visada palieka auginti motinoms. Tokiu būdu tėvai – vyrai patiria nelygybę lyties pagrindu.
Kitas, 38 Lietuvos Kosntitucijos straipsnis, šalia kitų teiginių garantuoja, jog: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“
Čia minima nusistovėjusi teismų praktika dėl vaikų ir skyrium gyvenančių tėvų bendravimo tvarkos du savaitgalius per mėnesį, mano nuomone, pažeidžia ir šį Konstitucijos straipsnį. Šeimai iširus ir be jokių realių priežasčių ribojant vaikų ir skyrium gyvenančių tėvų bendravimą, teigti, jog valstybė globoja motinystę (jei motina gyvena skyrium), tėvystę (jei tėvas gyvena skyrium) ar vaikystę (dėl be jokio realaus pagrindo teismo sprendimu drastiškai riboto bendravimo laiko su vienu iš jo tėvų) vargu ar galima.
Teismų praktika, suteikianti galimybę vos 4 dienas per mėnesį bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais, pažeidžia vaiko teises, kurios garantuojamos Lietuvos Civilinio Kodekso Trečios knygos 3.170 str. 2. (Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena.)
Tokia teismų praktika pažeidžia ir to paties Kodekso 3.175 str. 2 d., kuri garantuoja skyrium gyvenančiam tėvui (mamai ar tėvui) jų teises į įstatymais numatytą maksimalų bendravimą su vaiku.
Jau pats faktas, jog po skyrybų skyrium gyvenantis tėvas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl bendravimo sąlygų su vaiku nustatymo parodo, jog vaiką savo namuose auginantis tėvas nėra geranoriškai nusiteikęs laisvam ir neribotam vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimui.
Tad teismo sprendimu, mano nuomone, pažeidžiant čia prieš tai minimus LR Konstitucijos straipsnius bei CK Šeimos Knygos įstatymus, skyrium gyvenantis tėvas yra galimai diskriminuojamas. Susidaro įspūdis, jog teismas, vietoj to, kad, priimdamas sprendimą, atsižvelgtų į Lietuvos Konstitucijos garantuojamas laisves bei CK įstatymus, stoja vieno iš tėvų pusėn (statistiškai – motinų, nes vaikai po tėvų skyrybų paliekami gyventi su jų motinomis).
Taip pažeisdamas ne vien skyrium gyvenančių tėvų, bet ir jų vaikų įstatymines laisves bei teises, garantuojančias laisvą ir maksimalų bendravimą su skyrium gyvenančiais tėvais.
Dėl tokios teismų praktikos tėvai jautėsi patiriantys diskriminaciją ir jau bandė atkreipti visuomenės dėmesį piketuodami. Tada LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė pripažino, kad „teismai dažnai vadovaujasi sovietinių laikų praktika, kai moterys buvo vertinamos aukščiau už vyrus.“
Tačiau po to pokyčių nesimato. Kreipiausi į keletą instancijų dėl išaiškinimo, ar Lietuvoje vyraujanti teismų praktika dėl vaikų ir skyrium gyvenančių jų tėvų bendravimo tvarkos po skyrybų neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos įstatymams.
Teismų praktikos keisti nenori
Seimo Konstitucijos Komisijos narys, ponas S.Šedbaras sakė, jog pagal Konstituciją ir Seimo statutą nėra įgalioti oficialiai aiškinti įstatymus ar teismų sprendimus ir kad konsultaciją gali suteikti tik advokatas.
Tiesa, ponas S.Šedbaras pastebėjo, jog toks grafikas nustatomas ne tėvų, o juo labiau – teismo, o, visų pirma, vaiko interesais. Čia darosi įdomu: kai kalbama apie normalius ir savo vaikus mylinčius tėvus, tačiau išsiskyrusius, tai taip išeina, jog geriausias vaiko interesas staiga tampa toks minimalus bendravimas, kuris dažniausiai veda į vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo susvetimėjimą, o kartais ir į jo eliminavimą iš vaiko gyvenimo.
Savo atsakymo pabaigoje ponas S.Šedbaras vis tik pripažino, jog vaikas ir jo saugumas, prieraišumas, žinoma, ir teisė turėti abu tėvus, yra pagrindinis kriterijus. Deja, bet jau eilę metų teismo sprendimais vaikui tai nėra užtikrinama.
Europos lyčių lygybės institutas atsakė, jog jie neužsiima įstatymų aiškinimais ir kad vienas iš tikslų yra teikti lyčių lygybės tyrimų paslaugas. Tad mano čia minimos teismų praktikos nekomentavo.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba į mano užklausimą kol kas neatsakė. Belieka tikėtis, jog sulauksiu atsakymo į pakartotinai išsiųstą užklausimą.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas bei LR Seimo Žmogaus teisių komitetas kol kas į užklausimą taip pat neatsakė.
Taigi, iš visų žmogaus teises turinčių stebėti bei ginti organizacijų, į kurias kreipiausi, neatsirado nė vienos, kuri imtųsi tą „nusistovėjusią teismų praktiką“ „pakišti“ po padidinamuoju stiklu ir išanalizuoti, kaip čia iš tikrųjų yra.
Tiesa, patarė kreiptis į advokatus. Bet kaip jiems viešai paaiškinti apie, mano nuomone, diskriminuojančią skyrium gyvenantį tėvą bei pažeidžiančią vaiko teises teismų praktiką, kai jie kasdieninę savo duoną iš to uždirba? Jei šiandien reikia atstovauti vaiku nenorinčią dalintis mamą, o rytoj – kitą klientą – tėtį, kuris nori maksimalaus laiko bendravimui su vaiku – geriau jau tuo klausimu patylėti, tiesa?
Kas geriausia vaiko interesams
Tiek tarptautiniai, tiek ir Lietuvos įstatymai yra sudaryti atsižvelgiant į vaiko vystymosi poreikius tam tikru visuomenės gyvenamuoju laikotarpiu. Ir jei įstatymais garantuojama vaiko teisė maksimaliai ir nevaržomai bendrauti su savo tėvais, nesvarbu, kur jie begyventų, reiškia, tai yra tai, kas vaiko besiformuojančiai asmenybei yra būtina.
Tad kaip suprasti teismų praktiką, kai normaliam tėvui ar mamai (nesmurtaujantiems, dirbantiems, turintiems namus, neturintiems priklausomybių, tvarkingiems tėvams) po skyrybų tenka vos 4 dienos pasimatymams su vaiku?
Tad labai absurdiška, kad teismo sprendimai užbaigiami žodžiais, jog tai geriausiai atitinka vaiko interesus. Vaiko geriausius interesus atitinka vieno iš normalių tėvų netekimas po šeimos sugriuvimo? Iš tiesų, koks gali būti vaiko „interesas“ netekti vieno iš tėvų? Ir kodėl 96 proc. vaikų po skyrybų standartiškai „nereikia“ išimtinai tik tėčių?
„Vaiko interesai“ – tai niekur neapibrėžta sąvoka, kuri yra tampoma kaip tik kas nori. Koks tų interesų turinys? Kas tie interesai? „Vaiko intersai“ tapo išeities tašku teismų sprendimų paaiškinimui. „Vaiko interesai”, kaip ir „Dievo valia“, kurios irgi nežino niekas, bet naudoja ir manipuliuoja kas tik nori ir kaip nori.
Stebėtina, jog besivadovaudami „geriausiais vaiko interesais“ neturime kuo didžiuotis palyginus su kitomis šalimis. Dėl to tų šalių vaikai – laimingiausi Europoje, ko apie Lietuvos vaikus, kurie pagal du paskutiniuosius UNESCO tyrimus yra vieni nelaimingiausių Europoje, nepasakysi. Pagal Tarptautinės organizacijos Vaikų Teisių Indeksą (Kidsrights Index) šiais metais Lietuva atsidūrė 103 vietoje iš 165 tarp Senegalo ir Botsvanos Afrikoje.
Svarbu išlaikyti prieraišumą
Pastarąjį dešimtmetį Vakarų šalių atliktų psichologinių, pedagoginių bei sociologinių tyrimų išvados yra vieningos: po gyvenimo darnioje šeimoje, geriausiai vaiko interesus atitinka alternuojama tėvystė, kai tėvai iš tiesų išlieka lygiaverčiai savo vaikų atžvilgiu, o vaikai turi tokias pat galimybes nevaržomai bendrauti ir gyventi su abiem savo tėvais.
Toks išsiskyrusios šeimos gyvenimo modelis išsprendžia daug problemų, o visų svarbiausia – išlaikomas natūralus sveiko prieraišumo formavimasis. Vaikas ne tik žino, kad turi tėvą ir mamą, bet jis taip pat kasdien jaučia jų rūpestį ir meilę. Bendraujant su vaiku 4 dienas per mėnesį prieraišumo vystymasis yra drastiškai sutrikdomas.
Ilgainiui vaikui skyrium gyvenantis tėvas pasidaro neįdomus, jis ima nuo jo tolti ir susvetimėti. Tėvams jų vaikai, kuriuos mato vos 4 dienas per mėnesį, tampa „nežinoma sala” , nes atsiranda didžiulė santykių ir jausmų spraga.
Būtina atkreipti dėmesį, čia mano minima teismų praktika tampa dramatiška tiems, kas patiria tėvų atstūmimą – jam padėti Lietuvoje beveik nėra kam. Bylinėjimasis dažnai užitęsia ir yra labai sudėtingas dėl piktavališkojo tėvo (tiek tėvo, tiek mamos) manipuliavimo ir tikslingų pastangų skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko santykį sutrikdyti ar visiškai nutraukti.
Kol kas vis dar nepakanka supratimo apie tėvų atstūmimą kaip reiškinį bei specialistų, kurie sugebėtų greit jį atpažinti ir imtis reikiamų veiksmų, kad apsaugoti vaiką nuo psichologinio žalojimo (kas visada be išimties daroma tėvų atstūmimo atvejais) bei apginti vaiko teisę į skyrium gyvenantį tėvą.
Svarbiausia dėmesys
Kažkada Z.Froidas išsireiškė, kad motina, dėl jai gamtos suteiktos galimybės maitinti kūdikį krūtimi, yra pagrindinė ir svarbiausia vaikui. Tačiau Z.Froidas jau buvo miręs, kai kitų psichiatrų, psichologų bei sociologų atliktais tyrimais įrodyta, jog ne maitinimas krūtimi vaikui yra svarbiausia, o dėmesys, saugumas ir santykių šiluma.
Tik kažkodėl prasidėjus „varžyboms”, kam atiteks vaikas, niekas apie tai net neužsimena, bet vadovaujasi atgyvenusiomis Z.Froido idėjomis. Jei tėvas pabando kovoti už savo ir savo vaiko teisę bendrauti dažniau, tai jis apibūdinamas kaip įkyrus ir persekiojantis. Dėl motinų tinkamumo beveik niekada nedvejojama, tačiau tėvui reikia įrodinėti, kad jis vaikui taip pat svarbus.
Dėl tėvo vaidmens svarbos skatina abejoti ir formuojama visuomenės nuomonė. Štai daugiavaikių mamų apdovanojimas Prezidentūroje. Skaitau apie Prezidentės kalbą apdovanojimų metu, o joje – nė vieno žodžio apie tų šeimų tėvus. Nebent žiniasklaida savavališkai iškerpa žodžius, skirtus tėvams?
Kokią žinią paskleidžiame žmonėms? Ogi, kad vaikų auginimas – vien mamų rūpestis, o tėvas ne tik ordino, bet ir gero žodžio nenusipelno.
Arba Vilniaus miesto krizių centro direktorės N. Dirsienės mintis, kad teisėsauga, VTAS, socialiniai darbuotojai turi padėti moteriai apginti ją ir vaikus nuo smurtaujančio asmens. Jo tėvystė vaiko gimimo liudijime neužtikrina saugių santykių su vaiku.
Bet ir motinystės įrašymas gimimo liudijime ne visada užtikrina vaikui saugumą. Turbūt teks vyrams pakovoti už save ir savo vaikus, kad jų tarpusavio ryšys niekada ir niekieno nebūtų sutrikdytas. Net jei jie – skyrium gyvenantys tėčiai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
