Daugelio komentaruose vadintas „lepšiu“, išties yra toks vyras, kuris nesusiklosčius santuokai po ilgų gyvenimo drauge metų, savo vaikystės namą padovanojo pirmai žmonai ir vaikams (pats išėjo gyventi į mažytį nuomojamą butą). Tiesiog dėl to, kad žmonai netektų nutraukti savo ūkio veiklos (iš kurios ji gyvena) ir kad jo vaikams netektų kraustytis iš namų, kuriuose jie gimė ir užaugo.
Deja, pirmoji žmona nesutiko pasiskirstyti vaikų priežiūros 50/50. Pas mus jie nakvoja 5 naktis per dvi savaites, bei būna per atostogas. Dėl vasaros atostogų būna susitarta jau žiemą, kad nekiltų jokių konfliktų ir nesusipratimų.
Tėtis savanoriškai, atsisakydamas kai kurių malonumų sau, moka kelis sykius aukštesnius alimentus nei „priklauso“, kad vaikams nieko netrūktų. Jiems yra supirkęs mūsų namuose viską, nuo apatinių kelnaičių iki striukių ir batų bei sportinės įrangos, kad vaikams niekada netektų nieko vežiotis iš vienų namų į kitus.
Tiesą sakant, jis pastatė priestatą, kad kiekvienas vaikas turėtų po atskirą kambarį ir visada būtų „namie“ – tiek pas mamą, tiek pas tėtį.
Savo vaikus auklėja tik kalbėdamas ramiai. Ir, ko gero, svarbiausia – jis dalyvauja visuose tėvų susirinkimuose, verda jiems valgyt, veda vaikus pas daktarą, ima laisvadienius, kai jie suserga, veža pas odontologą ir kirpėją. Dalyvauja jų užklasinėje veikloje kiek tik įmanoma dažniau, net kai tai „ne jo“ laikas būti su vaikais.
Šito turbūt neatlaikys nė vieno pagiežingo komentatoriaus širdis– šis Vyras ir Tėtis užsirašė į muzikos mokyklą, kad galėtų su vaikais praleisti daugiau prasmingo laiko– jie irgi muzikuoja.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
