Veiksmas namie. Garsus „Miau“ – taip, pamiršau maisto nupirkti savo Miau. Žvilgt į laikrodį – 21.43 val. Super, spėsiu, nes parduotuvė gretimame name ir dirba iki 22 val.
Nulekiu, pasiimu iš lentynos 4 vienodus katino konservus ir stoju į +-12 „užmirštuolių“ eilę. Viskas ok, kas batoną, kas sausainių, kas alaus...
Na, man tai neaktualu iki to momento, kai ji pradeda aiškinti, kad už manęs stovintys „kas su alumi?“, eitų į priekį. Pala... Ką?
„Taigi nespės jiems įmušti!“, – paaiškina. Cituoju: „Praleidinėkit, kas su alum, visiems bus geriau!“. Tai lydi įdėmus žvilgsnis, nukreiptas į mane. Jai pritariamai palinkčioja eilutė už manęs. Aš net nejudu.
Aš nutyliu, tik reikšmingai pasižiūriu. Jam to užtenka, kad suprastų ir anai susimokėjus paimtų mano prekes. Su manim (prekių nuskenavimas ir apmokėjimas) užtrunka 10–15 sekundžių...
Kyla retoriniai klausimai:
1) ar mano miaukiantis alkanas katinas yra menkesnė priežastis skubėti namo, nei „degančios gerklės“?
2) ar aš turėjau VISUS su alumi praleisti, nes jie magiškai įgauna pirmumą prieš pat pardavimo laiko pabaigą (nors visi, atrodo, pažįsta laikrodį ir neatrodo ką tik atbėgę iš svarbių susirinkimų)?
3) ar tinkamiausias laikas pirkti alų tikrai yra 21.50 ir tai suteikia teisę terorizuoti tuos nevėkšlas su katino maistu?
4) pratęskite patys...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
